„Tribunolas prieš Lietuvą. Jau suformuotas“

Investicinių ginčų srityje pernai įvykę pokyčiai atsiliepia ir Lietuvai, tad tikrai verti diskusijų ir apžvalgos. Stiprėjant pasauliniams neramumams, daugėja investuotojų ginčų su valstybėmis, o kartu auga ir valstybių skepticizmas investicinių arbitražų atžvilgiu. Ar investuotojų apsauga netampa antraeile, ir kokios šių pokyčių pasekmės išryškės 2025 metais, primindama ir Lietuvos praktiką, aptaria advokatų kontoros „TGS Baltic“ partnerė prof. dr. Solveiga Vilčinskaitė ir „TGS Baltic“ teisininkė, MRU doktorantė Anhelina Andrieieva.

Investuotojų apsauga ir klimato politika

Teisinė aplinka, skatinanti investicijas, vis labiau susiduria su iššūkiais dėl aplinkosaugos, saugumo ir ekonominių veiksnių. Valstybių sprendimai trauktis iš Energetikos chartijos sutarties tapo vienu reikšmingiausių investicijų apsaugos politikos pokyčių. Ši sutartis ilgą laiką buvo svarbi investicijų apsaugos priemonė energetikos sektoriuje, tačiau didėjantis dėmesys klimato kaitai paskatino Europos valstybes permąstyti savo įsipareigojimus. Jungtinė Karalystė nusprendė pasitraukti iš sutarties, iškart po jos, remdamasi tais pačiais motyvais, Europos Sąjunga taip pat paskelbė apie sprendimą trauktis iš šios chartijos. Atskirai jau pasitraukė Prancūzija, Vokietija, Italija, Nyderlandai, Ispanija bei kelios kitos ES narės, o Lietuva dar nepriėmė galutinio sprendimo.

Dėl šių pokyčių investuotojai, ypač veikiantys iškastinio kuro sektoriuje, susiduria su naujais iššūkiais. Įmonės, kurių veiklą riboja reguliaciniai pokyčiai, vis dažniau kreipiasi į arbitražą, siekdamos kompensacijų. Nors pasitraukusios valstybės siekia didesnio reguliavimo lankstumo, investuotojai jau dabar kelia klausimus, ar šis sprendimas neatvers naujų ginčų bangos. Kritikai pabrėžia, kad neapibrėžtumas gali mažinti investuotojų pasitikėjimą ir stabdyti investicijų plėtrą Europoje.

Be to, svarbu paminėti vadinamąją „saulėlydžio išlygą“ (angl. sunset clause), kuri leidžia investuotojams kreiptis į arbitražą dar 10–20 metų po sutarties nutraukimo. Tai reiškia, kad, nepaisant oficialaus valstybių pasitraukimo, arbitražo mechanizmai liks aktualūs dar ilgą laiką.

Investicinių ginčų ateitis – su naujais iššūkiais

Nors ES teismai laikosi griežtos pozicijos, kad investicinių ginčų nagrinėjimas turėtų vykti valstybių teisminėse institucijose, investuotojai ieško alternatyvių kelių savo teisėms ginti. Šveicarijos ir JAV teismai pripažino keletą investicinių arbitražų sprendimų, įskaitant atvejus, kai investuotojai siekė kompensacijų iš ES valstybių dėl pasikeitusių reguliavimo sąlygų. Tačiau kyla klausimas, kiek ilgai ši praktika bus palaikoma, ypač atsižvelgiant į didėjantį politinį spaudimą apriboti investicinių arbitražų jurisdikciją ir valstybių bandymus sustiprinti savo reguliacinę autonomiją.

Vykdymo procesai tampa vis sudėtingesni, nes nacionaliniai teismai vis dažniau anuliuoja investicinių arbitražų sprendimus. 2025 m. bus itin svarbūs, nes Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nagrinės kelias bylas, kurios gali nulemti, ar investicinių ginčų ateitis dar gali būti grindžiama tarptautiniu arbitražu.

Rusijos karas ir geopolitiniai aspektai

Rusijos invazija į Ukrainą paskatino naują geopolitinių investicinių ginčų bangą. ES priėmė sprendimus, kuriais apribojo Rusijos ir Baltarusijos investuotojų galimybes naudotis Energetikos chartijos sutartimi, siekdama užkirsti kelią sankcijų vengimui. Tuo tarpu Ukrainos investuotojai jau yra inicijavę kelis procesus dėl turto netekimo Kryme, o kai kurie arbitražai jau pripažino jų teisę į kompensacijas.

Rusijos teismai, remdamiesi „nedraugiškų valstybių“ argumentu, sistemingai atsisako pripažinti ir vykdyti užsienio arbitražo sprendimus. Kaip atsaką kai kurios šalys pradėjo taikyti anti-suit injunction mechanizmą, kuris neleidžia procesams vykti Rusijoje. Trumpiau tariant, kad įmonės, svarstančios arbitražą su Rusijos kontrahentais, turėtų peržiūrėti arbitražines išlygas ir rinktis arbitražo vietas, kuriose sprendimų vykdymas būtų užtikrintas.

Investiciniai ginčai Lietuvoje: nauji iššūkiai ir tendencijos

Viena plačiausiai 2024 m. Lietuvos bendruomenėje aptartų temų buvo du investiciniai ginčai, inicijuoti Šveicarijos „Hasenberg“ ir Baltarusijos „Belaruskalij“ prieš Lietuvą, siekiant prisiteisti milijardines žalas. Abu ginčai susiję su Lietuvos Vyriausybės sprendimu nuo 2022 m. vasario uždrausti baltarusiškų trąšų tranzitą per Lietuvos teritoriją. Atsižvelgiant į tai, kad procesai konfidencialūs, apie vykstančius arbitražus nėra daug oficialios informacijos. Naujausias Nuolatinio arbitražo teismo pranešimas spaudai rodo, kad „Belaruskalij“ jau pateikė ieškinį, kuriuo siekia iš Lietuvos Respublikos prisiteisti 12,1 mlrd. JAV dolerių nuostolių (2024 m. lapkričio 27 d. duomenimis). Byloje Belaruskalij prieš Lietuvą tribunolas jau yra suformuotas ir jame dalyvauja pasaulinio pripažinimo sulaukę akademikai.

Nors Lietuva neseniai denonsavo dvi dvišales investicijų apsaugos sutartis su Rusija ir Baltarusija, šios sutartys turi minėtąsias „saulėlydžio išlygas“, kurios garantuoja šių šalių investuotojų apsaugą dar dešimt metų po sutarčių nutraukimo. Tai reiškia, kad Lietuvos įsipareigojimai Rusijos ir Baltarusijos investuotojams baigsis tik po dešimtmečio. Racionaliau turbūt būtų buvę ne nutraukti sutartis, o jas suspenduoti, nes „saulėlydžio išlygos“ pagal Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių 44(1) straipsnį aktyvuojamos tik nutraukiant sutartis. Kita vertus, matyt, politiškai tokį sprendimą paaiškinti būtų sudėtingiau.

Kaip aspektą, turintį įtakos tarptautiniams ginčų sprendimo procesams, reikia paminėti, kad Lietuva nutraukė ir 1992 m. su Rusija pasirašytą dvišalę sutartį dėl teisinės pagalbos civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose. Analogiška sutartis su Baltarusija kol kas lieka galioti. Vienas iš šio žingsnio teisinių padarinių – platesnis atsisakymo pripažinti ir vykdyti Rusijos teismų sprendimus pagrindų taikymas.

Pagal denonsuotos sutarties 56 straipsnį Lietuva galėjo atsisakyti vykdyti Rusijos teismo sprendimus tik trimis siaurais pagrindais: (i) jei šalis nebuvo informuota apie teismo procesą, (ii) jei Lietuvoje tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko jau vyksta procesas ir (iii) jei byla priklauso išimtinei Lietuvos institucijų kompetencijai. Šiuo metu ši procedūra reglamentuojama Lietuvos civilinio proceso kodekso 810(1) straipsniu, kuriame numatyta platesnė atsisakymo vykdyti sprendimą pagrindų apimtis, įskaitant prieštaravimą Lietuvos viešajai tvarkai.

Pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. vasario 29 d. nutartyje nurodė, jog vien faktas, kad teismo sprendimo vykdymo siekiantis subjektas yra registruotas Rusijos Federacijoje, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti viešosios tvarkos pažeidimą. Šiuo precedentu buvo suformuotas gana aukštas viešosios tvarkos pažeidimo įrodinėjimo standartas, nes šalis, ginčijanti sprendimo pripažinimą ir vykdymą viešosios tvarkos pagrindu, privalo įrodyti, kad pats subjektas ar jo akcininkai yra įtraukti į ES sankcijų sąrašą arba turi glaudžius ryšius su sankcionuotais asmenimis.

Teisinis stabilumas ir teisėtumas tik aktualėja

Apibendrinant praėjusių metų tendencijas, matyti, jog pasaulyje daugėjant karinių neramumų, su klimato kaita ir kitomis globaliais pokyčiais susijusių problemų bei didėjant politinėms įtampoms, tarptautiniam verslui ir investuotojams tenka vis daug iššūkių. Didelės rizikos versle dažnai susijusios su didesniu pelnu, tačiau šiandien investuotojams kaip niekad aktualus teisinio stabilumo, teisėtumo, teisinio tikrumo bei teisės į teisingą ir nešališką ginčų sprendimo mechanizmą poreikis.

Nors pastarųjų metų tendencijos investicinių ginčų srityje rodo valstybių skepticizmą investicinių ginčų atžvilgiu ir mėginimą atsitraukti nuo prisiimtų įsipareigojimų investuotojams, neradus geresnių alternatyvų, investicinių ginčų skaičius tik didės. Todėl kai pasaulinės krizės, neramumai ir kiti globalaus pasaulio diktuojami iššūkiai veikia ne tik valstybes, bet aktualūs ir investuotojams, kad verslo aplinka būtų stabili ir numatoma, matyt, tiek valstybėms, tiek verslui veiksminga būtų ieškoti bendrų sąlyčio taškų ir bendromis pastangomis siekti kiek įmanoma subalansuoti skirtingus interesus, kad suvienijus jėgas būtų galima veiksmingiau dorotis su pasauliniais iššūkiais.