„Ant sienos jo nepriklijuosi!“ Lietuvą aplankęs rusas prarado amą

Kanalo „Krizistan“ autoriaus tėvas dažnai prisimindavo savo komandiruotes į Baltijos šalis sovietmečiu.

Tuo metu Smolensko gilumoje parduotuvės stulbino tuštuma: lentynos plikos, eilės ir sąrašai. O Lietuvoje buvo galima nusipirkti visko – nuo importinių maisto produktų ir tapetų iki baldų bei buitinės technikos.

Tapetai vietoje plakatų

Per pirmąją kelionę jo tėvui buvo pavesta nupirkti tapetų. Dabar tai skamba keistai, bet 8-ajame – 9-ajame dešimtmetyje SSRS jų gauti buvo beveik neįmanoma. Žmonės sienas klijuodavo laikraščiais arba plakatais – balta puse į išorę. Pats autorius dar vaikystėje skaitydavo išklijuotus laikraščius ant močiutės trobos sienų.

Tėvas atvyko į Šiaulius, bet susidūrė su netikėta problema: vietiniai nenorėjo kalbėti rusiškai.

„Aš rusiškai nesuprantu, eik!“ – jam atkirto vyras.

Po kelių tokių atsisakymų jam padėjo moteris, paaiškinusi, kad čia neįprasta kreiptis į nepažįstamus. Ji taip pat nurodė kelią iki parduotuvės. Nuo tada tėvas kiekvieną kartą pirmiausia nusipirkdavo miesto žemėlapį.

Kodėl Baltijos šalyse buvo visko?

Baltijos respublikos buvo „SSRS vitrina“ Europai. Čia buvo siunčiamos geriausios prekės, o vietos pramonė dirbo gausai užtikrinti. Lietuva gamino:

• 3 % viso SSRS pieno;
• 3,7 % mėsos;
• 4,7 % sviesto.

Tuo pat metu respublikos gyventojai sudarė vos 1,3 % visų Sovietų Sąjungos gyventojų. Produktų su trumpu galiojimo laiku buvo sunku išvežti, todėl jie likdavo vietinėse parduotuvėse.

Pramoninis šuolis

Sovietų valdžia daug dėmesio skyrė Baltijos pramonės plėtrai. Lietuva specializavosi aukštosios technologijos įrangoje:

• 12 % visų SSRS metalo pjovimo staklių;
• 6 % visų televizorių;
• radiotechnika, elektros varikliai, popieriaus gaminiai.

Gamyklos buvo sutelktos penkiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Kiekvienas turėjo savo specializaciją.

Magnetofonas vietoje tapetų

Vietoje tapetų iš komandiruotės tėvas parsivežė juostinį magnetofoną „Romantik“. Jį gamino Gorkyje (dabar Žemutinis Naugardas – red.), bet nusipirkti buvo galima tik Baltijos šalyse. Namuose jo laukė rimtas priekaištas: „Ant sienos jo nepriklijuosi!“ Tačiau šis pirkinys tapo tikru epochos simboliu – laikų, kai žmonės buvo pasiryžę keliauti tūkstančius kilometrų vien dėl paprastų daiktų.

Taigi, net rusai iš SSRS pasaulio Lietuvą matė kaip vartus į Vakarus, kur pirmiausiai atsirasdavo nematytos prekės.