Mokslininkai patvirtino „močiutės hipotezę“: štai kodėl jos mums padėjo evoliucionuoti

Remiantis šiandien žurnale „Proceedings of the Royal Society B“ paskelbtu tyrimu, atsakymas yra – močiutės.

„Močiutės vaidmuo buvo pirmasis žingsnis link to, kas mes esame dabar“, – teigia vyresnioji tyrimo autorė, antropologė iš Jutos universiteto (JAV) Kristen Hawkes. 1997 m. ji iškėlė „močiutės hipotezę“ – teoriją, kuri paaiškina menopauzę, remdamasi nepakankamai įvertinta močiučių vaidmens evoliucine verte.

K. Hawkes teigia, kad močiutės vaidmuo padėjo mums išugdyti „visą eilę socialinių gebėjimų, kurie tapo pagrindu kitų išskirtinai žmogiškų savybių evoliucijai – įskaitant poros ryšį, didesnį smegenų dydį, naujų įgūdžių įgijimą ir mūsų polinkį bendradarbiauti“.

Naujajame tyrime, kurį mokslininkė atliko kartu su matematikos biologu Peteriu Kimu iš Sidnėjaus universiteto ir Jutos universiteto antropologu Jamesu Coxworthu, siekiant pateikti matematinius įrodymus, patvirtinančius močiutės hipotezę, buvo pasitelktos kompiuterinės simuliacijos. Norėdami patikrinti šios idėjos pagrįstumą, tyrėjai simuliuodami išsiaiškino, kas atsitiktų hipotetinės primatų rūšies gyvenimo trukmei, jei į socialinę struktūrą būtų įtraukta menopauzė ir močiutės.

Realioje aplinkoje šimpanzės paprastai gyvena apie 35–45 metus ir retai išgyvena pasibaigus vaisingam amžiui. Simuliacijoje mokslininkai atkūrė šią situaciją, bet 1 procentui patelių populiacijos suteikė genetinį polinkį į žmogiškąją gyvenimo trukmę ir menopauzę. Per maždaug 60 000 metų hipotetinė primatų rūšis išsiugdė gebėjimą gyventi dešimtmečius po vaisingo amžiaus, išgyvenant iki šešiasdešimties ir septyniasdešimties metų – ir galiausiai 43 procentai suaugusių patelių populiacijos tapo močiutėmis.

Kaip močiutės padeda mums gyventi ilgiau? Pagal hipotezę, močiutės gali padėti rinkti maistą ir maitinti vaikus, kol jie negali valgyti patys – todėl motinos gali turėti daugiau vaikų. Jei motina pagimdytų ir jau turėtų dvejų metų vaiką, be močiutės pagalbos to vaiko išgyvenimo tikimybė būtų daug mažesnė – nes, skirtingai nuo kitų primatų, žmonės negali maitintis ir savimi pasirūpinti iškart po nustojimo maitintis motinos pienu.

Motina turi skirti savo laiką ir dėmesį vaikui – ir daro tai vyresniojo vaiko sąskaita. O močiutės gali išspręsti šią problemą – nes jos gali padėti prižiūrėti vaikus. Pagal hipotezę – ir kompiuterinę simuliaciją – pramotės, kurios išgyvendavo iki menopauzės amžiaus, padidindavo savo anūkų išgyvenimo tikimybę. Dėl to šios ilgiau gyvenusios moterys buvo neproporcingai linkusios perduoti savo genus, kurie skatino ilgaamžiškumą – todėl per tūkstančius kartų visa rūšis išsivystė ilgesnį gyvenimo trukmę.

Bet kodėl moterys išsivystė taip, kad ovuliuotų tik apie 40 metų, bet gyventų ilgiau? K. Hawkes ir kiti šios hipotezės šalininkai pažymi, kad be menopauzės vyresnės moterys tiesiog toliau gimdytų vaikus, o ne atliktų močiučių vaidmenį. Visi vaikai vis dar būtų visiškai priklausomi nuo savo motinų, todėl mirus vyresnėms motinoms, daugelis jaunesnių palikuonių tikriausiai taip pat mirtų. Evoliucijos požiūriu vyresnėms moterims yra logiškiau didinti bendrą grupės palikuonių išgyvenimo tikimybę, o ne eikvoti daugiau energijos savo palikuonių gimdymui.

K. Hawkes žengia dar vienu žingsniu toliau – teigdama, kad socialiniai santykiai, susiję su močiutės vaidmeniu, galėjo prisidėti prie didesnių smegenų ir kitų savybių, kurios išskiria žmones iš kitų gyvūnų.

„Močiučių vaidmuo suteikė mums tokį auklėjimą, kuris padarė mus labiau socialiai priklausomus vienus nuo kitų ir linkusius siekti vieni kitų dėmesio“.

Ši tendencija, sako mokslininkė, paskatino smegenų dydžio padidėjimą, ilgesnę gyvenimo trukmę ir menopauzę.

Ši teorija nėra galutinė – bet nauji matematiniai įrodymai yra dar vienas svarbus jos patvirtinimas. Tai galėtų padėti antropologams geriau suprasti žmogaus evoliuciją – ir turėtų būti dar viena priežastis padėkoti savo močiutei, rašo „Smithsonian Magazine“.