Kas pakeis žmones? Oksfordo atsakymas glumina — tai ne primatai

Planetos istorija aiškiai rodo, kad kiekviena dominavimo era kada nors baigiasi. Oksfordo universiteto (JK) zoologas ir biologas Timas Coulsonas taip pat dirbęs Kembridže ir Londono imperatoriškajame koledže, užduoda sau būtent šį klausimą.

Jo atsakymas, pagrįstas evoliucinių tendencijų analize, stebėtinai toli gražu neatitinka antropocentrinių prognozių. Kyla smalsumas: kuris gyvūnas turi didžiausią galimybę tapti dominuojančia rūšimi?

Coulsonas primena, kad išnykimas yra natūralus procesas, kuris ilgainiui paveikia visas gyvybės formas, nepriklausomai nuo jų intelekto ar technologinės pažangos. Svarbiausias jo samprotavimo elementas yra įsitikinimas, kad gyvybė turi nepaprastą gebėjimą atsinaujinti ir prisitaikyti prie ekstremalių pokyčių. Po kiekvieno masinio išnykimo Žemės istorijoje atsirado naujų, dažnai stebinančių formų.

Būtent šioje evoliucinėje spragoje Coulsonas mato galimybę aštuonkojams, kurie, jo nuomone, turi reikiamą fizinių ir pažintinių savybių rinkinį.

Iš pirmo žvilgsnio primatai atrodo kaip natūralūs kandidatai. Jie genetiškai panašūs į mus ir pasižymi sudėtingu socialiniu elgesiu. Tačiau tai gali būti jų silpnybė. Gorilos, šimpanzės ir orangutanai yra pažeidžiami tų pačių aplinkos grėsmių kaip ir žmonės: miškų naikinimo, ligų ir klimato kaitos. Jų reprodukcijos ciklai yra ilgi, o socialinei plėtrai reikalingas stabilumas.

Aštuonkojai yra visiškai kitoks modelis. Kaip bestuburiai, jie turi nuostabią, decentralizuotą nervų sistemą, kur kiekviena iš aštuonių jų galūnių gali funkcionuoti beveik autonomiškai. Tai suteikia jiems didžiulį lankstumą manipuliuojant objektais, kaip matome, kai jie atidaro sudėtingus konteinerius ar naudoja įrankius. Jų bendravimas, pagrįstas sparčiais odos spalvos ir tekstūros pokyčiais, yra pažangi sistema, neturinti lygių žinduolių pasaulyje.

Šis smalsumo, problemų sprendimo gebėjimų ir neįtikėtino prisitaikymo derinys aštuonkojus paverčia vienomis protingiausių būtybių planetoje. Jų evoliucinė sėkmė slypi ne nuolatinių socialinių struktūrų kūrime, o individualiame išradingume, kuris besikeičiančiame, potencialiai priešiškame pasaulyje galėtų tapti pagrindiniu pranašumu.

Kaip aštuonkojai galėjo užkariauti sausumą?

Žinoma, kelias nuo protingų galvakojų iki civilizaciją kuriančios rūšies yra ilgas ir kupinas iššūkių. Didžiausia kliūtis yra jų vandens anatomija, nes skeleto nebuvimas trukdo greitai judėti sausumoje. Tačiau Coulsonas pažymi, kad evoliucija gali rasti netikėtų sprendimų. Žmonės, kaip sausumos gyvūnai, išmoko tyrinėti ir išnaudoti vandens aplinką. Tad kodėl procesas negalėjo vykti kitaip?

Tai iškelia intriguojančių hipotetinių scenarijų. Aštuonkojai galėtų išvystyti mechanizmus, kurie leistų jiems laikinai neplaukti vandenyje, išvystyti sausumos gyvūnų medžioklės būdus arba sukonstruoti įrankius, idealiai pritaikytus jų minkštiems, tiksliems čiuptuvams. Coulsonas pripažįsta, kad dauguma šių pamąstymų yra grynos spėlionės, tačiau jis taip pat pabrėžia, kad atsižvelgiant į dabartinius šių būtybių gebėjimus, jos nėra visiškai toli nuo realybės.

Evoliucija nėra nei linijinis, nei nuspėjamas procesas. Ją lemia atsitiktinės mutacijos, kataklizmai ir staigūs aplinkos pokyčiai. Gyvybės Žemėje ateitis lieka atvira nesuskaičiuojamoms galimybėms. Coulsono apmąstymai ne tiek padeda numatyti ateitį, kiek primena esminę tiesą: mūsų padėtis planetoje yra mažiau stabili, nei įsivaizduojame. Aštuonkojų tapimo Žemės intelektualiais įpėdiniais vizija, nors ir egzotiška, verčia mus susimąstyti apie savo, dažnai destruktyvų, vaidmenį ekosistemoje.