Blondinės tarp mūsų: kodėl moterys taip mėgsta šviesinti plaukus?

Žmonės visame pasaulyje ne vieną šimtmetį dažo plaukus, naudodami citrinų sultis, degintus riešutų kevalus, vandenilio peroksidą, chna ir kitas priemones. Praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio kino aktorė Jean Harlow, tapusi pirmąja blondine – sekso simboliu gerokai anksčiau už Marilyn Monroe, netgi naudodavo tikrą baliklį ir amonio hidroksido tirpalą, kad iš rusvaplaukės taptų „platinine blondine“ (šis žodžių junginys ir atsirado būtent dėl jos). Žmogaus siekis save keisti ir „taisyti“ gamtą toks universalus ir nekintamas, kad jį, kaip pažymėjo antropologas Harry L. Shapiro, galima laikyti instinktu.

Dar septintajame XIX amžiaus dešimtmetyje vokiečių chemikas Augustas Hofmanas išsiaiškino, kad iš anglies dervos gautas dažiklis veikia, palikus jį ore. Šį procesą lemianti molekulė, – parafenillendiaminas – iki šiol yra daugelio plaukų dažymo priemonių pagrindas. Masinis susižavėjimas dažymu kilo beveik po šimto metų, kai dažai tapo saugesni ir juos buvo galima naudoti namuose – tai svarbu, nes daugelis nebuvo linkę dažymo faktą afišuoti. 1968 metais amerikietės plaukus jau dažė taip aktyviai, kad valdžia nutarė iš paso pašalinti praradusią prasmę eilutę „plaukų spalva“. Dabar, kaip teigia Atlantic, plaukų dažymo produktus naudoja apie 70% amerikiečių. Kas gi skatina mus suteikti plaukams spalvą, kuri skiriasi nuo natūralios?

Sociologės ir knygos „Ką moters plaukai pasako apie moters gyvenimą“ autorės Rose Weitz nuomone, plaukų ir jų spalvos reikšmė žmogui remiasi dviem faktoriais. Tai – jų plastiškumas, gebėjimas keistis, ir unikalumas – dėl jų plaukai mums tapo prasmių ir simbolių talpykla. Be to, plaukai – žmogaus dalis, kurią lengviausia parodyti aplinkiniams. Tas pats taikytina tiek vyrams, tiek moterims, tačiau moterims tai svarbiau, nes moterys vis dar pernelyg dažnai vertinamos pagal išvaizdą. Visa tai formuoja egzistuojančius plaukų spalvos ir charakterio ryšio stereotipus, ir dėl to mes – sąmoningai ar ne – dažome plaukus, siekdami pademonstruoti geidžiamas asmenybės ypatybes.

Kadaise plaukų spalva būdavo keičiama visiškai pragmatiškais sumetimais: pavyzdžiui, afganai tikėjo, kad chna dažyti plaukai padeda nuo galvos skausmo, o Romos imperijoje prostitutės savo profesiją privalėjo pažymėti geltonais plaukais. Dabar moterys norą pakeisti plaukų spalvą aiškina įvairiai. Vienos mano, kad parinktas atspalvis joms tinka geriau, nei natūralus. Kitos taip slepia žilus plaukus. Trečios, keisdamos išvaizdą, nori pakeisti gyvenimą, ketvirtos – išsiskirti iš minios. Tikėtina, kai kas sieja plaukų spalvą su sėkme, ir ši pozicija nėra nepagrįsta: tyrimai rodo, kad šviesiaplaukės oficiantės gauna daugiau arbatpinigių už tamsiaplaukes. Kai kuriais vertinimais, blondinės per metus uždirba $870 daugiau, nei brunetės ar rausvaplaukės.

Bet gali būti, kad po šiais paaiškinimais glūdi dar viena plaukų dažymo priežastis – evoliucinė. Kanadiečio antropologo Peterio Frosto nuomone, kadangi istoriškai visų žmonių plaukai būdavo tamsūs, šviesios ševeliūros garantuotai patraukdavo dėmesį, tad, jų savininkai turėjo didesnius šansus susirasti partnerį, pratęsti giminę ir įveikti gyvenimo negandas.

Šiuolaikiniai žmonės kilę iš Afrikos, ir dar prieš 35 tūkstančius metų plintantys po Europą, visi jie buvo tamsiaplaukiai, rašo Live Science. Tyrimai rodo, kad plaukų spalvą lemiančio geno MC1R mutacija įvyko pieš 10–15 tūkstančių metų – tik tada radosi šviesūs, rausvi ir kaštoniniai atspalviai. Maždaug tuo pat metu pradėjo rastis keliais genais koduojamos skirtingos akių spalvos.

Remiantis Frosto hipoteze, paskutiniojo ledynmečio metu šiaurinės Europos dalies žmonių gyvenimas nebuvo lengvas: grobio ieškantiems vyrams tekdavo keliauti toli per šaltį, buvo nemenka žūties tikimybė, o ir patiems sėkmingiausiems sunkiai pavykdavo išmaitinti dideles šeimas. Tokiomis sąlygomis tarp moterų vyko stipri konkurencija dėl vyrų, ir neįprasta plaukų bei akių spalva tapo instrumentu, supaprastinančiu partnerio pasirinkimą. Kadangi vyrai tokio evoliucinio spaudimo nepatyrė (konkurencijos tarp jų nebuvo), gali būti, kad dėl to pasaulyje šviesiaplaukių mergaičių gimsta daugiau nei berniukų. Tad, gali būti, kad noras pašviesinti plaukus – atgarsis laikų, kai neįprasta plaukų spalva padidindavo mūsų poravimosi šansus.

Plaukų dažų cheminių junginių veikimo principas per pastaruosius 60 metų menkai tepakito, tačiau dažymo kultūra kinta nuolat. Plaukų spalva kišasi į politiką, padeda atitikti jaunystės apsėstos visuomenės lūkesčius, padeda išsilaikyti itin konkurencingoje verslo aplinkoje ar tiesiog labiau patikti sau patiems. Kad ir kokios spalvos keitimo priežastys, viena galima pasakyti tiksliai: galvos augmenijos atžvilgiu mūsų jausmai – kuo rimčiausi.

I. Solomonova
World Press skilties redaktorė
republic.ru