| Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika |
Mokslininkai paaiškino, kaip susiformavo Mėnulis: štai kas vyko hipotetinio Žemės ir mistinės Tėjos susidūrimo metu (Foto)
|
(
(
Pagrindinė šiuolaikinė Mėnulio kilmės hipotezė teigia, kad mūsų palydovas susiformavo, kai į Žemę pataikė maždaug Marso dydžio planeta, vadinama Tėja. Susidūrimas praktiškai išlydė abi planetas ir išmetė daug medžiagos į orbitą aplink Žemę. Dalis šios medžiagos per tūkstančius metų susijungė į Mėnulį. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nors hipotezė gerai paaiškina kai kurias Mėnulio savybes, pavyzdžiui jo santykinai didelį dydį ir santykinai mažą metalinį branduolį, kitos detalės nepasiduoda paaiškinimui. Viena jų yra Mėnulio izotopinė sudėtis – skirtingą neutronų skaičių turinčių cheminių elementų atmainų santykinė gausa. Visi matavimai rodo, kad ji beveik identiška Žemės sudėčiai, tuo tarpu modeliai rodo, kad Mėnulį daugiausiai suformavo Tėjos medžiaga, kuri turėtų turėti šiek tiek kitokią sudėtį. Dabar pasiūlyta Tėjos hipotezės variacija, galinti paaiškinti šį panašumą. Naujasis rezultatas paremtas labai detaliais skaitmeniniais modeliais, kurių erdvinė skyra daug geresnė, nei bet kurio ankstesnio, kuriuo nagrinėtas šis įvykis. Priešingai nei senesniuose modeliuose, naujajame matoma stora medžiagos juosta, išlekianti iš Žemės, sudaryta iš vienodai sumišusių Tėjos ir Žemės uolienų bei netgi branduolio dalių. Vos per kelias valandas dalis juostos nukrenta atgal į Žemę, bet dalis lieka orbitoje ir suformuoja skystą virpantį rutulį – būsimąjį Mėnulį. Taigi mūsų palydovas galimai susiformavo ne per kelis tūkstančius metų, o per kelias valandas. Svarbiausia, kad jį formavusi medžiaga yra bent 60 proc. žemiškos, o ne tėjiškos, kilmės – to užtenka, kad paaiškintume izotopinių sandarų panašumą. Tyrėjai išnagrinėjo daugybę modelių su kiek skirtingais smūgio parametrais ir nustatė, kad netgi tais atvejais, kai Mėnulis susiformuoja palyginus arti Žemės, kur jį galėtų išardyti potvyninės jėgos, jos iš tiesų palydovą nustumia į stabilesnę orbitą, o nuardo tik dalį pradinės jo medžiagos. Staigus Mėnulio susiformavimas galėjo leisti palydovui pradžioje judėti orbita, gerokai pasvirusia į Žemės orbitos plokštumą – toks judėjimas galėjo pakeisti ir tolesnę Žemės raidą. Pagal stnadartinę hipotezę, Mėnulis galėjo susiformuoti tik maždaug Žemės (ir Tėjos) orbitos plokštumoje. Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters. Šaltiniai: | ||||||
Įdomiausi
115
(0)
.png)
