Saulėje pastebėtos paslaptingos kibirkštys - tai gali būti rimtas įspėjimas

Mokslininkai šį atradimą padarė išanalizavę daugelį metų kauptus NASA Saulės dinamikos observatorijos (angl. Solar Dynamics Observatory, SDO) – palydovo, kuris Saulę stebi nuo 2010 m. – duomenis. Nuo aštuntojo ir devintojo dešimtmečio mokslininkai, naudodamiesi tokiomis priemonėmis kaip antžeminės observatorijos, stebėjo šias kibirkštis, atsirandančias prieš žybsnius – todėl buvo daug nepatvirtintų įrodymų, kad kibirkštys ir žybsniai yra susiję, pasakoja „NorthWest Research Associates“ (NWRA), vyresnioji mokslininkė K.D.Leka. Tačiau tyrėjai neturėjo tokių prietaisų kaip SDO, kuri nuolat stebi ir fiksuoja Saulės aktyvumą iš kosmoso.

„[Saulės] vaizdai neabejotinai padeda mokslininkams ir prognozuotojams suprasti, kada aktyviame regione gali kilti žybsniai“, – sakė K.D.Leka.

Leidinyje „The Astrophysical Journal“ naujai paskelbtame straipsnių rinkinyje K.D.Leka ir jos komanda peržiūrėjo beveik dešimtmetį kauptus SDO duomenis, priartindami aktyvius Saulės regionus, vadinamus Saulės dėmėmis. Šios tamsios sritys – tai vietos, kuriose dėl žvaigždės gelmėse vykstančių iškraipymų Saulės magnetinis laukas yra ypač aktyvus. Dėl šių iškraipymų Saulės magnetinis laukas susisuka ir susipina. Kai šios magnetinio lauko linijos vėl sugrįžta į pradinę formą, iš paviršiaus išsiveržia didžiulis energijos pliūpsnis. Šie sprogimai gali pasireikšti kaip Saulės žybsnis arba vainikinės masės išmetimas (CME).

Saulės žybsniai – tai intensyvūs rentgeno spindulių ir energijos pliūpsniai, sklindantys visomis kryptimis. Elektromagnetinė energija sklinda šviesos greičiu ir gali pasiekti Žemę per 8 minutes. O CME yra didžiulis Saulės išsviestos plazmos debesis, kurio dalelės skrieja ne taip greitai – 250–3000 kilometrų per sekundę greičiu – ir Žemę pasiekia tik po 2–3 parų.

Abiejų rūšių sprogimai gali pakenkti Žemės elektros energijos sistemoms ir telekomunikacijoms, tačiau paprastai jie nekenksmingi žmonėms ir kitoms gyvoms būtybėms.

Ištyrę tūkstančius terabaitų SDO duomenų, K.D.Leka ir jos komanda nustatė, kad Saulės žybsniai dažnai būna susiję su kibirkštimis. Tyrimo autoriai nustatė, kad šios kibirkštys atsirasdavo iki vienos paros prieš žybsnius, išsiveržusius iš to paties Saulės regiono.

Tačiau, šie rezultatai, nors ir įdomūs Saulės fizikos supratimui, nereiškia, kad dabar mokslininkai gali tiksliai prognozuoti Saulės žybsnius, sakė K.D.Leka. Tai panašu į ugnikalnio išsiveržimo prognozavimą – žemės drebėjimai netoli aktyvaus ugnikalnio mokslininkams praneša, kad požeminė magma juda ir gali sukelti išsiveržimą. Taigi, mokslininkai stebi žemės drebėjimus ir tobulina modelius, kad galėtų numatyti, kada gali įvykti išsiveržimas. Tačiau nė vienas žemės drebėjimas 100 proc. nereiškia įvyksiančio ugnikalnio išsiveržimo.

„Vėliau, sujungus visą šią informaciją nuo paviršiaus iki vainiko [išorinės Saulės atmosferos], prognozuotojams turėtų būti lengviau numatyti, kada ir kur įvyks Saulės išsiveržimai“, – teigė tyrimo bendraautorė, NWRA mokslininkė Karin Dissauer.

Kol kas tyrimas sukėlė naujų klausimų LK.D.ekai – pavyzdžiui, kaip Saulės magnetinio lauko dinamika susijusi su Saulės gelmėse vykstančiais procesais ir kaip sujungti duomenis iš abiejų šių regionų, kad mokslininkams būtų lengviau prognozuoti Saulės išsiveržimus.

Parengta pagal „Live Science“.