Kokia būtų Žemė, jei ji suktųsi priešinga kryptimi: kad saulė imtų kilti iš vakarų – mažiausiai įdomus faktas

Imkime ir atlikime mintinį eksperimentą: įsivaizduokime tokią pat planetą kaip mūsiškė, tiktai besisukančią vakarų kryptimi. Sustabdyti Žemės ir apgręžti jos eigos, žinoma, neįmanoma. Jeigu pasaulis nustotų suktis, ištiktų apokaliptinių cunamių virtinė, vandenynai pradėtų slinktis link ašigalių ir dingtų magnetinis laukas, pajėgus visa tai sustabdyti. Kadangi susidurti su tokiais dalykais nesinori, tiesiog įsivaizduokime, kad nuo rytojaus Žemė pradeda suktis priešinga kryptimi, rašo IFL Science.

Saulėtekis ir saulėlydis

Pirmas dalykas, kurį pastebėtume štai tokio hipotetinio rytojaus rytą, būtų vakaruose kylanti saulė. Jokių katastrofas žadančių permainų kol kas nepatirtume, bet meteorologinės sąlygos pasikeistų.

Mūsų planetos sukimasis daro poveikį vėjams. Šį reiškinį paaiškina Corioliso jėga, dažnai, tačiau klaidingai, įvardijama kaip priežastis, dėl kurios tualete nuleistas vanduo tekėdamas sukasi į vieną arba į kitą pusę, priklausomai nuo to, šiaurinėje ar pietinėje pusiaujo pusėje vyksta procesas. Buitinių įrengimų konstrukcija gali pasufleruoti iškreiptą Corioliso efekto aiškinimą, todėl unitazų stebėsena pagrįstais eksperimentais kliautis nederėtų.

Pasatai

Vis dėlto atmosferoje pakitusio Žemės sukimosi poveikis pasireikštų visu pajėgumu ir jo padariniai duotų apie save žinoti. Pirmiausia, ties pusiauju susidarantys pasatai jau nebepūstų į vakarus. Pakeistų kryptį ir vidutinėse platumose, t. y. JAV, Europoje, taip pat Argentinoje ir iš dalies Australijoje, pučiantys rytiniai vėjai.

Juk aišku, kad biologinę planetos įvairovę nulėmė ilgai užtrukęs adaptavimosi procesas, tad kas nutiktų, jeigu staiga viskas pavirstų veidrodiniu tikrovės atspindžiu? Perversmo pasekmes, be jokio abejo, pajustų daugelis gyvūnų rūšių, įskaitant ir mus, žmones. Galima paminėti kad ir tai, jog ties pusiauju susidarantys pasatai naudingas medžiagas iš Sacharos atpučia į Amazonės regioną – štai kodėl jis gausus kuo įvairiausių gyvybės formų. Jeigu ne vėjai, svarbus aprūpinimo mechanizmas pasidarytų neįmanomas.

Vandenyno srovės

Žemės sukimasis, o pakrančių zonose – vėjai, daro įtaką ir vandenyno srovėms. Nusistovėjusios šilto ir šalto vandens srovės iš esmės pasikeistų ir tai neišvengiamai sukeltų padarinius visoje planetoje. Tiesioginį hipotetinio perversmo poveikį išties sunku įvertinti.

Dykumos

O kas, jei mistinis Žemės sukimosi krypties pasikeitimas būtų įvykęs prieš kelis tūkstančius metų? Į tolimą praeitį perkeltas scenarijus mums leidžia ignoruoti šiandieną regimos biologinės įvairovės sunykimo faktą, tačiau, jei taip būtų nutikę, pasaulis būtų visiškai kitoks negu dabar.

Priešinga kryptimi besisukančios Žemės modelis buvo išanalizuotas 2018 metais pasirodžiusiame straipsnyje. Anot jo autorių, į kitą pusę besisukančioje planetoje akivaizdžiai skirtųsi Sacharos regionas – jame tiesiog nebūtų dykumos. Ir Afrika, ir Artimieji Rytai būtų kur kas žalesni negu šiandieną. Užtat Jungtinių Valstijų, Karibų jūros regiono, Centrinės Amerikos, pietinės Brazilijos dalies ir Argentinos vietoje plytėtų dykumos. Lygiai taip pat atrodytų Japonija ir rytinė Kinijos pakrantė.

Vėjų bei srovių pokyčiai padarytų įtaką ir temperatūrai bei kritulių kiekiui. Regionuose, kuriuose dabar plyti dykumos, aišku, laikytųsi daug karštesnis ir sausesnis oras, bet pokyčių įvyktų ir kitur. Tarkim, Europoje būtų daug šalčiau ir drėgniau. Tas pats pasakytina ir apie Magribą bei Artimuosius Rytus, taip pat nedideles teritorijas Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

Planetos sukasi nevienodai

Visos Saulės sistemos planetos aplinkui Saulę sukasi ta pačia kryptimi. Dėl pastovaus judesio kiekio momento, būdingo Saulę suformavusiam dujų debesiui, visos planetos patenka į puikiai sinchronizuotą karuselę. Tačiau priversti planetą suktis priešinga kryptimi nėra neįmanoma. Uranas po stipraus susidūrimo pakrypo ant šono, todėl per 84-erius metus trunkančią jo kelionę aplink Saulę planetos ašigaliai būna nukreipti tiesiai į ją.

Dar įdomesniu pavyzdžiu galėtų būti Venera. Pragariškai karšta Žemės dvynė išsiskiria itin lėtai slenkančiomis dienomis (trunkančiomis maždaug 224 kartus ilgiau nei Žemėje), be to, ji sukasi priešinga kryptimi negu skrieja aplink Saulę. Vadinasi, Veneroje, saulė nusileistų rytuose. Deja, kadangi planetą nuolatos gaubia debesys, tektų palaukti daugiau nei 100 dienų, kol šitai atsitiktų. Vis tik kodėl gi taip yra, neaišku.

Tikėtina, kad 180 laipsnių kampu ši planeta apsigręžė veikiama Saulės gravitacijos ir jos viduje vykstančių procesų. Remiantis kita teorija, prie šio efekto galėjo prisidėti kitų planetų poveikis Veneros atmosferai, dėl kurio jos sukimasis sulėtėjo, tada sustojo ir pasileido priešinga kryptimi.

Nors dėl Veneros neapsispręsta, tačiau jau aišku, kad gali egzistuoti į kitą pusę besisukanti Žemė. O gal kur nors multivisatoje tikrai yra Žemės analogas su sodriai žaliuojančia Sachara ir smėlio kopomis Argentinos lygumų vietoje?