NASA aparatas nuskriejo arti Saulės ir rado sunkiai suprantamo reiškinio šaltinį. Jis kelia grėsmę Žemei

Erdvėlaivis priartėjo prie Saulės gana arti kosminiais standartais – 8,5 milijono km atstumu, todėl jam pavyko aptikti greitų saulės vėjų šaltinį viršutiniame žvaigždės atmosferos sluoksnyje – Saulės vainike, rašo „ScienceAlert“.

Pasak žurnale „Nature“ paskelbto tyrimo autorių, amerikiečių mokslininkų Stewarto Bale'o ir Jameso Drake'o, suprasti skirtingų saulės vėjų atsiradimo mechanizmą yra labai svarbu. Tai leidžia mums geriau suprasti, kaip Saulė skleidžia savo energetines daleles ir sukelia geomagnetines audras Žemėje. Šios audros gali padaryti rimtą žalą ryšių ir energijos sistemoms planetoje, taip pat išjungti palydovus orbitoje.

Remiantis nauju tyrimu, erdvėlaivis sugebėjo aptikti greitų saulės vėjų šaltinį, tai yra įkrautų dalelių srautą. Paaiškėjo, kad šie vėjai kyla iš viršutinio Saulės atmosferos sluoksnio – vainiko – vainikinių skylių.

Tiesą sakant, vainikinės skylės yra dažnas reiškinys Saulėje. Jos atsiranda tada, kai žvaigždės magnetinio lauko linijos, užuot formavusios uždaras kilpas, atsiveria ir plečiasi. Rezultatas yra vėsesnės ir mažiau tankios plazmos sritis, tačiau ši Saulės vainiko sritis ultravioletinėje šviesoje atrodo šiek tiek tamsesnė. Vainikinėse skylėse susidaro galingi greiti saulės vėjai, kurie į kosmosą skrenda 2,7 milijono km/val. greičiu, o tai dvigubai greičiau nei įprastas saulės vėjas.

Per 11 metų Saulės aktyvumo ciklą vainikinės skylės gali atsirasti bet kuriuo metu. Kai mūsų žvaigždės aktyvumas yra mažas, šios skylės atsiranda šalia ašigalių, tačiau kai Saulė tampa labai aktyvi, vainikinių skylių atsiranda visur ir jų yra daugiau.

Kai erdvėlaivis „Parker“ vėl priartėjo prie Saulės, paaiškėjo, kad jis buvo tiesiai virš vienos iš vainikinių skylių. Todėl jo prietaisai galėjo surinkti kuo daugiau naudingų mokslinių duomenų.

Pasak mokslininkų, kaip parodė nauji duomenys, vainikinės skylės yra šiek tiek panašios į dušo galvutę. Tai reiškia, kad jas sudaro tolygiai išdėstytos dėmės, kurios suformuoja maždaug 29 000 km pločio piltuvėlius.

Mokslininkai mano, kad kai šiuose piltuvėliuose susikerta priešingų krypčių magnetiniai laukai, magnetinio lauko linijos nutrūksta ir vėl susijungia. Šis procesas vadinamas magnetiniu sujungimu ir yra atsakingas už įkrautų dalelių, kurios yra greitas saulės vėjas, emisiją. Astronomai nustatė, kad kai kurios dalelės išskrenda 10 kartų didesniu greičiu nei vidutinis įprasto saulės vėjo greitis. Bale'o teigimu, būtent magnetinis sujungimas šiose piltuvėlio formose yra energijos šaltinis greitam saulės vėjui.

Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį, kad taip smulkiai Saulės vėjo iš Žemės ištirti neįmanoma, nes šis dalelių srautas, įveikęs 150 mln. km nuo Saulės, pasikeičia susidūręs su mūsų magnetiniu lauku. Tačiau „Parker“ aparato dėka mokslininkai gali atskleisti mūsų žvaigždės paslaptis. Šis saulės zondas Saulės tyrinėti pradėjo 2018 metų rugpjūtį ir per tą laiką jau 15 kartų praskriejo arti mūsų žvaigždės.

Bale'o teigimu, mokslininkai laukia kito zondo priartėjimo prie Saulės, kai jis galės praskrieti 6 milijonų km atstumu, kad galėtų palyginti naujus duomenis su esamomis išvadomis. Tačiau tai gali būti nelengva užduotis, nes netrukus prasidės Saulės aktyvumo pikas.