Kosmoso gelmėse užfiksuoti galingi, bet paslaptingi žybsniai – astrofizikai dar negali paaiškinti, kas juos sukėlė

Pastaraisiais metais aptikta keletas regimųjų spindulių ruože matomų žybsnių, kurių šviesis 10-100 kartų viršija tipinių supernovų, tačiau jie trunka vos keletą dienų, o ne savaičių.

Dabar stebėdami vieno tokio žybsnio vietą astronomai aptiko trumpus vėlesnius žybsnius, kurių kiekvieno šviesis siekė supernovų lygį.

Žybsnis AT2022tsd, pramintas „Tasmanijos velniu“ (raidės pavadinime parenkamos tiesiog pagal aptikimo datą, o įvardinimas – jau žmonių išmonės vaisius), aptiktas pernai rugsėjį. Vėliau, gruodžio mėnesį, rutininių stebėjimų metu netikėtai užfiksuotas labai trumpas ryškus sužibimas.

Tikslios jo trukmės nustatyti nepavyko – paryškėjęs objektas buvo matomas tik vienoje iš kelių viena po kitos darytų nuotraukų, o šios buvo daromos kas keletą minučių. Aptikę vieną keistą žybsnį, mokslininkai ėmėsi detalesnių stebėjimų, kurie apėmė 12 teleskopų.

Išnagrinėję tiek archyvinius, tiek naujus duomenis, jie nustatė, kad per 120 dienų nuo pirmojo žybsnio šaltinis dar sužibo bent 14 kartų. Tikrasis žybsnių skaičius greičiausiai daug didesnis, nes visi jie buvo panašiai trumpi.

Kas sukėlė žybsnius, tiksliai neaišku, bet autoriai turi keletą idėjų.

Beveik neabejotinai centrinis objektas yra masyvios žvaigždės liekana – neutroninė žvaigždė arba juodoji skylė. Tik prie tokių kompaktiškų darinių galima sukaupti pakankamai energijos, kad įvyktų tokie išsiveržimai.

Pats išsiveržimo procesas greičiausiai susijęs su medžiagos čiurkšle, paleidžiama beveik šviesos greičiu. Visgi iki šiol žinomi panašūs objektai yra daug blausesni, o čiurkšlės sklinda daug ilgiau nei minutes.

Gali būti, kad žybsniai yra kai kurių ką tik susiformavusių juodųjų skylių ir neutroninių žvaigždžių požymis. Kodėl jų nematome po kiekvienos supernovos – nežinia. Į šį klausimą padės atsakyti tolesni panašių galingų sprogimų stebėjimai ir naujų objektų, analogiškų „Tasmanijos velniui“, atradimai.

Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.