Kova prasideda. Kinija yra pasirengusi kolonizuoti Mėnulį. Kodėl JAV pralaimi kosmoso lenktynes

Anot Thomaso Robertso, dirbančio Strateginių ir tarptautinių studijų centre (CSIS), tokio konflikto precedentų ir jį reglamentuojančių įstatymų nėra, išskyrus 1967 m. sutartį*, kuri, kaip manoma, yra neįgyvendinta ir neįgyvendinama.

*1967 m. Kosmoso sutartis draudžia kosmose dislokuoti masinio naikinimo ginklus, karinę veiklą dangaus kūnuose ir detalizuoja teisiškai privalomas taisykles, reglamentuojančias taikų kosmoso tyrinėjimą ir naudojimą.

„Abi šalys nori patekti į tą patį nedidelį Mėnulio paviršiaus plotą tuo pačiu metu", – sakė Robertsas. „Tai visiškai gerai, jei jūsų tikslas yra aplankyti tolimąją Mėnulio pusę. Tačiau tai nėra taip gražu, jei nukreipiate dėmesį į konkrečius išteklius, sutelktus mažame teritorijos lopinėlyje“.

JAV pareigūnai vis labiau nerimauja, kad jei Kinija įgaus dominavimą Pietų ašigalyje, ji iš tikrųjų gali bandyti apriboti Jungtinėms Valstijoms ir jos partneriams jų galimybes nuolat būti Mėnulio paviršiuje arba išgauti retus Mėnulio mineralus.

„Manome, kad kinai stengsis maksimaliai išnaudoti buvimą Mėnulyje“, – sakė vienas iš JAV žvalgybos pareigūnų. – Kinija gali užimti palankią padėtį, kad paveiktų kitų šalių, įskaitant JAV, judėjimą į Mėnulį ir ant jo“.

Vašingtonas bandė sukurti naują taisyklių rinkinį, parengdamas Artemidės susitarimus, kad „suformuotų praktinius principus, kuriais vadovautųsi kosmoso tyrinėjimas“, teigiama Valstybės departamento pranešime. Sutartį pasirašiusių šalių sąrašas išaugo iki 32 valstybių. Kinijos tarp jų nėra. Vietoj to, Pekinas „užverbavo“ nedidelį sąrašą šalių, kurios prisijungs prie jos Mėnulio bazės programos, įskaitant Rusiją, Venesuelą, Pakistaną, Pietų Afriką ir Baltarusiją.

Trys aukšto rango Bideno administracijos pareigūnai sako, kad Baltieji rūmai mano, kad dar yra laiko suprasti, kokį elgesį pasaulis laikys priimtinu būsimoms kelionėms į kosmosą.

„Per kelerius ateinančius metus – ir ypač per ateinančius metus ar dvejus – Jungtinės Valstijos ir toliau vaidins pagrindinį vaidmenį nustatydamos mums naudingas normas ir standartus ir derindamos juos su mūsų partneriais“, – sakė vienas aukšto rango pareigūnas.

Kitas aukšto rango administracijos pareigūnas pavadino galimybę Mėnulyje sukurti „draudimo zonas“ „karšta tema“, kuri dažnai diskutuojama Baltuosiuose rūmuose. Tačiau įstatymas, vadinamas Wolffo pataisa, priimtas Obamos administracijos metu, kai paaiškėjo, kad Pekinas naudojo palydovinių kompanijų informaciją savo balistinių raketų technologijai tobulinti, uždraudžia NASA ir Baltųjų rūmų pareigūnams tiesiogiai bendrauti su Kinija kosmoso klausimais.

‚Manome, kad tos diskusijos galiausiai įvyks, - sakė antrasis aukšto rango administracijos pareigūnas. – Tačiau šiuo metu mes sutelkiame dėmesį į savo pajėgumų, technologijų ir programų tobulinimą. Ir aš manau, kad kinai yra sutelkę dėmesį į tą patį“.

Kongrese žvalgybos komitetų įstatymų leidėjai buvo informuoti apie Kinijos planus ir reikalauja, kad NASA laikytųsi terminų, sako respublikonų senatorius Jerry Moranas iš Kanzaso.

„Kaip amerikiečiai – galbūt iš dalies iš pasididžiavimo, bet ir dėl nacionalinio saugumo bei ekonominės naudos – nenorime, kad Kinija iškeltų vėliavą Mėnulyje arba būtų gilioje erdvėje, ypač Marse“, – sakė Moranas.

2023 m. vasarą JAV pareigūnai ir jų sąjungininkai aptarė būsimų Mėnulio ir Marso misijų strategiją Londone, daug dėmesio skirdami Pekino ketinimams.

Horizonto taikinys – Marsas

Grįžimo į Mėnulį tikslas nėra „mėgautis buvimu Mėnulyje“. Tai yra mokymasis, kaip ilgą laiką išlaikyti žmogaus gyvybę dangaus kūne, prieš keliaujant dar toliau – į Marsą.

Pasak buvusio NASA administratoriaus Jimo Bridenstine'o, kelionė į Mėnulį yra paprastas kelias, palyginti su misija į Marsą.

„Žmonija ilgainiui iškels koją ant Marso paviršiaus, ir manau, kad tai bus išskirtinė akimirka, - pridūrė Bridenstine'as. - Kas ten bus pirmasis? Nežinau“.

Naudojant tradicines technologijas, galimybė pasiekti Marsą atsiranda tik kartą per 26 mėnesius, kai Marsas ir Žemė yr palankioje orbitos padėtyje. Praleidus paleidimo langą, jis gali būti atidėtas kelerius metus, o jei skrydžio metu kas nors nutiks, įgula liks viena giliame kosmose. Pati kelionė iki raudonosios planetos yra aštuoni mėnesiai kelionės į abi puses.

Kelionės trukmė reiškia, kad įgula bus veikiama pavojingo lygio radiacijos ir jai reikės daugiau maisto, įrangos bei fizinės ir psichinės ištvermės nei bet kuriai kitai misijai.

Tada ji turėtų nusileisti atmosferoje, kuri yra pakankamai tanki, kad juos nužudytų, bet per plona, ​​kad būtų naudojama sulėtinanti jų nusileidimą į paviršių.

NASA siekia pasiekti Marsą iki 2040 m. ir dirba su visiškai naujomis misijos technologijomis, įskaitant branduolinio variklio gamybą, kuris, tikisi NASA, perpus sutrumpins skrydžio laiką.

Tabitha Dodson vadovauja Gynybos pažangių tyrimų projektų agentūros (DARPA) pastangoms atgaivinti branduolių sintezės variklių projektą, kuris buvo pradėtas „Apollo“ eroje, bet buvo atidėtas po to, kai aštuntajame dešimtmetyje JAV atsisakė pilotuojamų skrydžių.

„Man atrodo, kad ši programa yra skubi, – sako Dodson. – Įvairios šalies vyriausybinės agentūros, Kongresas ir prezidentas palaiko tokį lygį, kad jaučiu, jog turime tai padaryti dabar, nes galime prarasti savo šansą“.

Dodson sako esanti „visiškai įsitikinusi“, kad DARPA ir jos pagrindinis privačios pramonės partneris „Lockheed Martin“ sėkmingai pademonstruos savo DRACO raketą 2027 m.

Po to dešimtys mokslininkų, vadovaujamų Aidaho nacionalinės laboratorijos komandos, dirbs gerindami komponentų, reikalingų, kad branduolinė raketa veiktų ilgesnėse misijose, efektyvumą.

„Yra papildomų technologijų, kurias reikia sukurti, kad būtų pasiektas didesnis pajėgumas, reikalingas nusileidimo Marse misijai“, – sako Aidaho nacionalinės laboratorijos vyresnysis techninis patarėjas pažangių koncepcijų klausimais Sebastianas Corbisiero.

Dodson ir Corbisiero teigė nustatę skrydžio į Marsą terminą 2040-iesiems ir išreiškė įsitikinimą, kad jį galima pasiekti.

Panašu, kad Kinija taip pat rengia savo branduolinės raketos projektą.

2023 m. lapkritį Hainano saloje, kur Kinija pastatė paleidimo aikštelę savo sunkiausioms raketoms, Kinijos Mėnulio programos architektas Wu Weiren pristatė Kinijos ateities skrydžio į kosmosą planus, įskaitant branduolinių erdvėlaivių projektus.

Kinijos pareigūnai tebėra nekalbūs apie savo planus dėl pilotuojamos misijos į Marsą. 2021 m. per kosmoso tyrimų konferenciją Rusijoje vienas iš Kinijos pagrindinio nešančiųjų raketų gamintojo vadovų sakė, kad Pekinas turi planą siųsti žmones į Marsą ir įkurti ten bazę 2030-ųjų viduryje.

Kinijos marsaeigio likimas, kuris buvo paleistas į Marsą tais pačiais metais, tačiau žlugo praėjus vos mėnesiams nuo misijos pradžios, parodė Pekino laukiančius iššūkius. „Jie suprato, kad Marsas yra sunkus tikslas“, – sakė vienas JAV žvalgybos pareigūnų.

Amerikos pareigūnai abejoja tokių agresyvių terminų realumu.

Tačiau tai ne pirmas kartas, kai Pekino kosminė programa nustebina pasaulį.

Michaelas Wilneris yra McClatchy vyresnysis nacionalinio saugumo ir Baltųjų rūmų korespondentas. Baltųjų rūmų komandos narys nuo 2019 m., jis vadovavo federaliniam atsakui į koronaviruso pandemiją. Wilneris anksčiau ėjo „The Jerusalem Post“ Vašingtono biuro vadovo pareigas.