Mirštanti Saulė nužudys mus visus, bet tai dar ne pabaiga. Žemė gaus antrą šansą. Kaip?

Naujas tyrimas rodo, kad senų žvaigždžių neturėtumėte pripažinti gyvybę neturinčių planetų šeimininkais, net jei šios žvaigždės mirė, rašo „IFLScience“.

Lemiamas veiksnys, turintis įtakos gyvybės atsiradimui planetose, yra žvaigždžių vėjas. Žemės magnetinis laukas saugo mus nuo Saulės skleidžiamų dalelių srauto. Situacija pasikeičia, kai jaunos žvaigždės pradeda palaipsniui didėti.

Žvaigždėms, tokioms kaip Saulė, senstant, destruktyvūs išsiveržimai jų paviršiuje tampa mažiau tikėtini. Savo ruožtu tai padidina tikimybę palaikyti gyvybę netoliese esančiose planetose.

Tokios žvaigždės kaip Saulė arba tiesiog senos žvaigždės yra taikios, bet tik iki tam tikro taško. Mūsų Saulei ir daugeliui panašių žvaigždžių lemta tapti raudonosiomis milžinėmis. Esmė ta, kad kai žvaigždės šerdyje pritrūksta vandenilio, ji pirmiausia susitraukia, uždegdama helį, o vėliau pradeda plėstis.

Mokslininkai mano, kad Saulei pavirtus raudonąja milžine, jos išoriniai sluoksniai pasieks Žemės orbitą. Šios plazmos tankis bus mažas, tačiau tokia kaimynystė tikrai sunaikins visą planetos gyvybę.

Kadangi raudonosios milžinės fazei būdingas galingų žvaigždžių vėjų sklidimas, žvaigždės gyvenamoji zona tolsta. Tokios naujienos gali būti naudingos dujų milžinų palydovams, bet ne uolinėms planetoms. Pirmiausia sudegs Venera ir Merkurijus, o paskui juos gali sekti Žemė ir Marsas.

Toliau raudonosios milžinės numeta išorinius sluoksnius, po kurių lieka tik suspausta šerdis. Tokių mirusių žvaigždžių liekanos vadinamos baltosiomis nykštukėmis. Jos neskleidžia žvaigždžių vėjų į kosmosą ir išlieka stabilios milijardus metų, todėl netoliese esančios planetos vėl yra puiki vieta gyvybei.

Tyrėjai patvirtina, kad perėjimas iš paprastos žvaigždės į raudonąją milžinę įvyksta per greitai, kad gyvybė prisitaikytų prie pokyčių. Tačiau senos žvaigždės ir baltosios nykštukės turėtų būti laikomos potencialiomis gyventi tinkamų planetų šeimininkėmis.