Šiurpi dykumos planeta. Ar žmonės turėtų skristi į Marsą. Kas ten gali nutikti (Video)

Marsas jau seniai domino mokslininkus. Nors kai kurie tyrinėtojai mano, kad geriau pirma nuvykti į Venerą, Raudonoji planeta vis tiek atrodo malonesnė nei antrosios planetos nuo Saulės pragariškos sąlygos.

Jordanas Bretzfelderis iš Kalifornijos universiteto Los Andžele (JAV) pasakoja „Universe Today“ apie tai, kaip tikslinga siųsti žmogų į Marsą.

Marsas yra šalta, uolėta planeta, padengta smėliu, kalnais ir krateriais, kurioje, kaip dabar žinome, gyvybės nėra. Nors mokslininkai mano, kad raudonojoje planetoje kadaise egzistavo upės ir ežerai, o gal net jūros.

Skirtingai nuo Titano (Saturno palydovo), kur tokie rezervuarai egzistuoja ir susideda iš metano, Marse buvo įprastas vanduo. Astronomai rado įrodymų, kad viename iš Raudonosios planetos kraterių tikrai buvo skysto vandens ežeras.

Raudonoji planeta yra 2 kartus mažesnė už Žemę, vidutinė temperatūra yra minus 60 laipsnių Celsijaus, atmosfera yra labai plona ir daugiausia susideda iš anglies dioksido.

Metai planetoje trunka 687 Žemės dienas, o dabartinių technologijų pagalba nuskristi į Marsą prireiks 6–9 mėnesių. Norint greičiau patekti į planetą, reikia pasirinkti periodą, kuris vyksta kas 2 metus, kai Marsas yra arčiausiai Žemės.

Pavyzdžiui, Elonas Muskas mano, kad Marsas yra ideali planeta žmonėms gyventi, ir anksčiau yra sakęs, kad savo raketos „Starship“ pagalba jis galės ten nusiųsti dešimtis tūkstančių žmonių, kad įkurtų koloniją. NASA savo ruožtu planuoja nusiųsti pirmuosius astronautus į Marsą apie 2040 m.

Atsižvelgiant į žmogaus gyvenimui ne pačias maloniausias sąlygas, kyla klausimas: „Ar žmonės išvis turėtų skristi į Marsą?“. Be to, kad reikia išgauti vandenį, kuris, kaip manoma, sukauptas požeminiuose vandens ledo rezervuaruose, gaminti deguonį kvėpavimui, taip pat nuolat reikia galvoti, kaip išvengti mirtinos kosminės ir saulės spinduliuotės. Marse nėra ozono sluoksnio, galinčio apsaugoti žmones.

Tačiau Jordanas Bretzfelderis mano, kad žmonės turi skristi į Marsą, bent jau todėl, kad žmonės galės geriau susidoroti su moksliniais planetos tyrimais nei marsaeigiai. Žmonės gali greitai priimti sprendimus dėl duomenų rinkimo, taip pat gali naršyti tam tikroje vietovėje, kuri nepasiekiama robotinėms transporto priemonėms. Kai žmonės atsidurs Marse, tai suteiks postūmį kurti naujas technologijas, kurios leis užtikrinti ilgalaikį žmonių buvimą Raudonojoje planetoje. Pirmųjų astronautų viešnagė Marse leis išbandyti esamas technologijas ir išmokyti žmoniją išgyventi ne itin malonioje planetoje.

Tačiau yra ir trūkumų. Marsas yra toli, todėl pirmieji astronautai turės praleisti šiek tiek laiko planetoje, kad galėtų atlikti mokslinius tyrimus ir ruoštis grįžti. Planetai žmonės kelia pavojų ta prasme, kad nežinoma, kaip žmonių mikrobai paveiks vietinę aplinką. Dar svarbiau, kad nėra žinoma, kaip galimi Marso mikrobai paveiktų Žemę, jei jie ten apskritai egzistuoja.

Kalbant apie tai, kokia turėtų būti bazė Marse, mokslininkas mano, kad, kaip visada, yra du variantai. Tokia bazė gali būti pastatyta planetos paviršiuje, o tai supaprastins mokslinius tyrimus ir taip pat užtikrins geresnį susisiekimą su Žeme.

Tačiau, kaip jau minėta, Marsas nėra apsaugotas nuo žmonėms pavojingos radiacijos. Todėl bazę Marse galima pastatyti specialiuose požeminiuose urvuose, kurie susiformavo planetoje vykstant vulkanizmui. Tačiau tai atneš komplikacijų, susijusių su komunikacijos palaikymu ir kai kuriais kitais neigiamais veiksniais.

Mokslininko teigimu, pirmiausia reikia grįžti į Mėnulį, sukurti ten bazes, o tada galvoti apie skrydžius į Marsą.