Mokslinis proveržis: pirmą kartą „sausuose“ asteroiduose rasta vandens

Tyrimas paskelbtas moksliniame žurnale „The Planetary Science Journal“.

Iš maždaug milijono asteroidų Iris yra 199 km skersmens ir yra didesnis už maždaug 99 proc. kitų žinomų asteroidų. Jis skrieja aplink Saulę asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio vidutiniu 2,39 astronominio vieneto atstumu, o vieną orbitą įveikia per 3,7 metų.

Massalia yra panašaus dydžio kaip Iris, jos skersmuo siekia 135 km. Orbita panaši į Iris.

Asteroidai Saulės sistemoje šiek tiek skiriasi savo sudėtimi ir struktūra – skriejantys arčiau laikomi sausais, toliau nuo Saulės dažniau pasitaiko asteroidų, kuriuos dengia vandens ledas. Visgi nauji tyrimai rodo, kad ir „sausuose“ asteroiduose gali būti vandens – tiesiog jis sunkiau aptinkamas.

SOFIA Infraraudonųjų spindulių astronomijos stratosferinės observatorijos užfiksuoti duomenys atskleidė vandenį asteroiduose Iris ir Massalia. Naudojant silpnų objektų infraraudonųjų spindulių kamerą (FORCAST) ant paviršiaus aptikta vandens molekulių. Žemiškais mastais atitiktų maždaug 350 mililitrų vandens kubiniame metre dirvožemio.

Tai jau ne pirmas SOFIA atliktas tokio pobūdžio atradimas. Dar 2020 m. spalį SOFIA nustatė vandens pėdsakus Mėnulyje.

Pagrindinė straipsnio autorė daktarė Anicia Arredondo iš Jungtinių Valstijų Pietvakarių tyrimų instituto patvirtino, kad, remiantis spektrinėmis linijomis, vandens kiekis ir paplitimas asteroiduose atitinka Mėnulyje aptinkamą vandens kiekį ir paplitimą. Čia jis taip pat buvo „užrakintas“ - surištas su mineralais arba absorbuotas silikatų, rašo „ScienceAlert“.

Tyrimo metu taip pat buvo analizuojami dviejų kitų asteroidų – Partenopės ir Melpomeno – duomenys, tačiau stebint juos gauta per daug pašalinių signalų, kad būtų galima gauti tvirtą rezultatą dėl vandens buvimo.

Norint visapusiškai suprasti vandens pasiskirstymą Saulės sistemoje, reikia tolesnės analizės. Po šio tyrimo mokslininkų komanda asteroidų stebėjimui naudos Jameso Webbo kosminį teleskopą, kuris turi geresnės kokybės optiką.

Jei suprasime vandens pasiskirstymą mūsų pačių sistemoje, tai padės suprasti jo paplitimą egzoplanetinėse sistemose ir nežemiškos gyvybės tikimybę, rašo „ScienceAlert“.