Mėnulyje galima statyti kosminę „degalinę“?

Žurnalas „Science“ praneša, kad Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija ištyrusi kraterio „Cabeus“ uolienas nustatė, kad Mėnulyje yra 5,6 proc. vandens. Tai daugiau vandens negu Sacharos dykumoje, kur vandens tėra 2-3 proc. Apie tai mes jau rašėme šioje publikacijoje.

NASA mokslininkas Anthony Colaprete sako, kad Mėnulyje yra pakankamai vandens, kad jis galėtų būti suskaidytas į vandenilį ir deguonį, vandenilį panaudojant raketų kurui. Tai reiškia, kad Mėnulis gali būti naudingas kaip starto taškas keliaujant į tolimesnes planetas, pavyzdžiui, Saturną ar Jupiterį.

„Vis dėlto mes nepažįstame Mėnulio“, – atsargiau galimybės vertina Brown universiteto dėstytojas ir planetų geologas Peteris Schultzas. „Tai tarsi kitas Mėnulio veidas, buvęs paslėptas lobynuose“, – sako jis.

Mokslininkai taip pat išsiaiškino, kad Mėnulyje yra anglies monoksido, anglies dioksido, amoniako, sidabro ir gyvsidabrio.

A.Colaprete sako, kad Mėnulis yra ideali vieta sustojimui. „Kartą atsiplėšę nuo žemės sunaudojate tam tikrą kiekį kuro, o jeigu norite keliauti kur nors kitur, turite vežtis papildomai degalų, o tai tikrai nepadeda pakilti nuo žemės“, – teigia jis. „Jei įmanoma rasti resursų Mėnulyje ar dar kur nors, mes juos galime panaudoti kuro gamybai kosmose ir naudoti tą infrastruktūrą keliaudami“, – tvirtina jis.

Anot mokslininko, vos pusės procento ledo užtektų, kad iš jo būtų ištrauktas vanduo ir padalytas į atskirus cheminius komponentus. Vanduo yra geriausia vandenilio forma, nes reikia mažiausiai energijos išeikvoti atskiriant nuo jo deguonį.

Kiti krateryje rasti elementai, anot P.Schultzo, mokslininkams buvo netikėti. Labiausiai tinkamas paaiškinimas, iš kur jie ten atsidūrė, gali būti tas, kad jie buvo pagaminti arba palikti dėl krentančių meteoritų ir kometų, nors kita vertus, Mėnulis pats kažkada turėjo veikiančius vulkanus, kurie galėjo pagaminti kai kuriuos junginius.

„Cabeus“ yra netoli Mėnulio pietų poliaus ir nuolat yra šešėlyje. Kitaip nei kitos Mėnulio dalys, kurios turi 14 saulėtų dienų ir 14 tamsos dienų, poliai yra apšviesti 80-90 proc. viso laiko, teigia A.Colaprete. Tai sudaro geresnes sąlygas tyrimams ir kuro stotelei steigti.

„Vienas iš architektūros variantų būtų statyti nusileidimo stotelę apšviestoje vietoje, o kitas – tamsoje. Tai tikrai ekstremali aplinka, kur labai greitai iš 70-80 proc. saulės šviesos gali patekti į visišką tamsą“, – sako A.Colaprete.

Kitas mokslininkų keliamas klausimas – kur dar panašioje vietoje Mėnulyje gali būti ledo.