Beveik 500 Saulės žybsnių ir plazmos pliūpsnių ištyrę mokslininkai išaiškino, kurie iš jų skleidžia žalingesnę spinduliuotę

Visi žybsniai kyla dėl magnetinio persijungimo – susisukusios magnetinio lauko linijos staigiai persijungia į paprastesnę konfigūraciją, o dalis išlaisvintos energijos išspinduliuojama. Jau seniau pastebėta, kad uždaryti žybsniai dažniau vyksta didesniuose aktyviuose regionuose – Saulės dėmių sankaupose, – negu sprogieji.

Naujame tyrime ieškoma kitų skirtumų tarp šių dviejų žybsnių tipų. Tyrėjai išnagrinėjo 480 žybsnių, užfiksuotų 2010-2016 metų laikotarpiu; tarp jų buvo po maždaug vienodą skaičių sprogiųjų ir uždarytųjų.

Suklasifikavus žybsnius pagal didžiausią rentgeno spinduliuotės srauto lygį, paaiškėjo, kad magnetinis persijungimas abiejų tipų žybsniuose yra panašiai energingas, tačiau uždaruose žybsniuose įvyksta greičiau. Be to, uždarieji žybsniai užima mažesnį plotą, tačiau nutinka didesniuose aktyviuose regionuose, nei tokio pat rentgeno srauto sprogieji.

Pastarąją savybę paaiškinti nesunku: didesniuose aktyviuose regionuose bendras magnetinis laukas stipresnis, taip pat stipresnės ir jo linijos, dengiančios visą regioną ir neleidžiančios žybsniui išsiveržti. Taigi logiška, kad didesniuose aktyviuose regionuose sulaikomi stipresni žybsniai.

Mažesnis plotas ir spartesnis persijungimas duoda įdomią pasekmę: uždarytieji žybsniai labiau įgreitina plazmos daleles, todėl jų skleidžiami fotonai turėtų būti vidutiniškai energingesni. Tad žalingesnę spinduliuotę skleidžia tie žybsniai, kurie neišmeta plazmos burbulų.

Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.