Mokslo ekspresas su R.Maskoliūnu: ko vertas Mėnulis? (Video)

Logiškiausia priežastis – politinės valios stoka. Amerika įrodė savo technologinį pranašumą prieš Sovietų Sąjungą, ir to pakako. Programa kainavo pernelyg daug, o visuomenės dėmesys pernelyg greitai išblėso. Tačiau kai kas mano, kad astronautai Mėnulyje aptiko nežemiškų būtybių pėdsakų – keistų struktūrų, bazių arba jų liekanų, – todėl žmonės buvo priversti grįžti namo. „Nemanau, kad jei tokie dalykai būtų vykę iš tikrųjų, jie būtų skatinę stabdyti Mėnulio tyrimų programas, - teigia geologas, profesorius Gediminas Motuza. – Priešingai, tai turėjo kaip tik skatinti tolesnius stebėjimus. Ypač, jeigu ten yra paminėti archeologiniai dalykai ar kažkokios civilizacijos pėdsakai. Jie kaip tik turėtų dominti žmones – turėtų atsirasti papildomas stimulas tirti Mėnulį.“ Netrukus sužinosime, ar tai – tiesa, kadangi pastaruoju metu susidomėjimas Žemės palydovu vėl atgijo. Net kelios valstybės – Kinija, Indija, Japonija, taip pat NASA, Europos Kosmoso Agentūra (ESA) ir netgi Google – planuoja įvairias ekspedicijas ar net konkursus, skatinančius kurti naujus Mėnulio užkariavimo instrumentus. Mėnulyje nusileidę rusų zondai Luna ir amerikiečių Surveyor dar neatsakė į mokslininkus dominančius klausimus. Tarp labiausiai intriguojančių – Mėnulio kilmės mįslė. Labiausiai pripažinta hipotezė yra tokia: Mėnulis atsirado į Žemę įsirėžus Marso dydžio ar net kiek didesnei planetai, kuriai yra sugalvotas net ir vardas – Tėja.

„To smūgio metu įvyko didžiulis sprogimas, - pasakoja prof. G.Motuza. – Buvo išmušta didelė dalis Žemės medžiagos, kartu, žinoma, ir dalis Tėjos. Aplink Žemę susidarė dujų, dulkių, lydalo lašų didžiulis debesis, kuris išliko Žemės traukos lauke, pradėjo suktis aplink Žemę. Iš jo ir susiformavo Mėnulis.“ „Vieni mano, kad visa tai įvyko per keliolika minučių, kiti – per kelis tūkstančius metų. Tačiau, vertinant geologinio laiko mąsteliu, – pakankamai greitai. Ši hipotezė geriausiai paaiškina mums šiandien žinomus faktus apie Mėnulį: kodėl Mėnulis yra toks sąlygiškai lengvas, neturi geležies branduolio, jo sudėtis yra kitokia negu asteroidų ir tos pačios Žemės. Visas šias sandaros ypatybes geriausiai paaiškina ši smūginė hipotezė.“ Norint šią hipotezę paversti faktu arba nustatyti tikslų Mėnulio amžių ir jo cheminę sudėtį, reikia ištirti Žemės palydovo paviršių, kurio nepaveikė erozija, nes ten nėra atmosferos. Verta ir nuodugniai išanalizuoti uolienas, kurių, beje, šiek tiek turime. Nuo 1959 m. iki 1976 m., kai vyko pirmieji tiesioginiai Mėnulio tyrimai, pirmiausiai buvo paleistas sovietinis mėnuleigis Luna. Po to Mėnulyje apsilankė šešios amerikiečių astronautų misijos. Tad buvo surinkta nemažai medžiagos. Amerikiečiai ir sovietų mėnuleigiai į Žemę pargabeno apie 380 kg medžiagos. Atsiranda nauji tyrimo metodai, taip pat ir naujos informacijos poreikis į Mėnulio sandaros ypatybes pažvelgti kitu kampu. Tyrinėti visų pirma galbūt reikėtų aukštumas, kur išliko pačios seniausios uolienos. Jos gali padėti nedviprasmiškai nustatyti Mėnulio kilmę. Prof. G.Motuza: „Didžiąją Mėnulio paviršiaus dalį, būtent – aukštumas, sudaro praktiškai vienos rūšies uoliena – nortozitas. Jis yra sudarytas iš plagioklazo (kalcio aliumo silikato). Tai – kristalinė uoliena. Žemėje tokių nortozitų taip pat yra nemažai – randama Norvegijoje, JAV.“

„Mėnulio jūros (žemumos) iš esmės yra įdubos, išmuštos asteroidų sprogimų. Jų Mėnulyje yra didžiulių – siekiančių dešimtis, šimtus ar net tūkstančius kilometrų skersmens. Sprogimo vietose uolienos buvo sutrupintos. Susidarė medžiaga, į kurią panašios randama Žemėje esančiuose smūginiuose krateriuose. Tokių kraterių yra ir Lietuvoje (pavyzdžiui, Mizaruose). Stipraus smūgio metu uolienos ne tik sutrupinamos, bet ir išlydomos. Didelę dalį po tokių sprogimų susidariusios medžiagos sudaro išlydytos uolienos.“

„Didžiąją dalį Mėnulio dengia smulki, sutrupinta medžiaga, kuri susidarė tiek po asteroidų, tiek po smulkesnių kosminių kūnų sprogimų. Tai – vadinamasis regolitas.“

Naujasis Mėnulio tyrimų etapas prasidėjo dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje. 2003 m. ESA į Mėnulį paleido zondą Smart-1. Tai buvo bandomoji misija – technologijų išbandymas. 2007 m. japonų palydovas SELENE nesėkmingai ieškojo vandens ir tyrė cheminę Mėnulio paviršiaus sudėtį. Tais pačiais metais kinai paleido dirbtinį Mėnulio palydovą Chang‘e-1. Ką jis rado ir išmatavo, kinai niekam nesako.

2008-aisiais jų pavyzdžiu pasekė indai – aplink Mėnulį ėmė skrieti palydovas Chandrayaan-1. Jo radaras mokslininkams leido pirmą kartą žvilgtelėti į kraterius, esančius netoli ašigalių. Paaiškėjo, kad pietų ašigalyje yra ledo. 2009 m. šią informaciją patvirtino amerikiečių palydovas LRO (Lunar Reconnaissance Orbiter), į kraterį paleidęs raketą. Išsprogdintos medžiagos analizė patvirtino, kad sušalusio vandens tikrai yra.

„Ledo yra tam tikrame gylyje, kurio žmonės Mėnulyje dar nebuvo pasiekę, - pritaria prof. G.Motuza. – Tikėtina, kad ten jo yra daugiau nei paviršiuje. Tad apsirūpinimas vandeniu arba (skaldant vandenį), deguonimi ir vandeniliu Mėnulyje yra visiškai įmanomas. Žmonių kolonijų aprūpinimui galima naudoti didžiąją dalį Mėnulio uolienų: siekiant išgauti tiek energijos, tiek vandens, tiek deguonies (iš to paties vandens ar silikatų), tiek naudoti tokias medžiagas, kaip silicis – saulės baterijų gamybai.“