40 000 000! Rasta tikra kosminė pabaisa

Naudodami Jameso Webbo kosminį teleskopą (JWST), astronomai rado „itin raudoną“ supermasyvią juodąją skylę, kuri atsirado ankstyvojoje Visatoje, rašo „Space“.

Astronomai matė supermasyvią juodąją skylę, kokia ji buvo praėjus 700 milijonų metų po Didžiojo sprogimo. Jos raudonas atspalvis yra Visatos plėtimosi rezultatas. Kadangi Visata vienu metu plečiasi visomis kryptimis, mus pasiekianti šviesa yra pasislinkusi į raudonos spalvos spektrą. Tai taip pat rodo, kad aplink aptiktą supermasyvią juodąją skylę yra tankių dujų ir dulkių masyvas.

Astronomų komandai, vadovaujamai Luko Furtako ir Adi Zitrino iš Ben Guriono universiteto (Izraelis), pavyko nustatyti šios kosminės pabaisos masę. Ji yra maždaug 40 milijonų kartų didesnė už Saulės masę ir tai neatitinka mažos galaktikos, kurioje yra juodoji skylė, dydžio.

Mokslininkai taip pat išsiaiškino, kad supermasyvi juodoji skylė yra maždaug 12,9 milijardo šviesmečių nuo Žemės. Ji greitai sugeria aplink esančias dujas ir dulkes, todėl toliau auga.

„Analizuodami JWST duomenis, radome tris labai kompaktiškus, raudonus objektus, kurie aiškiai išsiskyrė bendrame fone. Toks raudonas taškas leido manyti, kad šis objektas panašus į kvazarą“, – sako Furtakas.

Kvazarai atsiranda, kai supermasyvias juodąsias skyles supa didelis kiekis medžiagos. Ji sudaro dujų ir dulkių diską, vadinamą akreciniu disku, ir būtent jis maitina juodąsias skyles. Neįtikėtinas juodosios skylės gravitacinis poveikis sujudina aplinkinę medžiagą, įkaitina ją iki aukštos temperatūros ir priverčia švytėti.

Kita materijos dalis nukeliauja į kosminio monstro ašigalius. Dalelės šiose vietose įsibėgėja tiek, kad priartėja prie šviesos greičio ir formuoja didelės spartos čiurkšles. Kai šios čiurkšlės galingai išsiveržia, jas lydi ryški elektromagnetinė spinduliuotė.

Dėl šios priežasties kvazarų ryškumas dažnai užtemdo konkrečios galaktikos žvaigždžių bendrą šviesą.

Didžiulis aptiktos supermasyvios juodosios skylės spinduliuotės kiekis lėmė tai, kad teleskopo vaizde ji atrodė kaip keli taškai vienu metu.

Pastebima, kad toks jaunas kvazaras nebūtų buvęs matomas net naudojant Webbo teleskopą, jei nebūtų „šiek tiek pagalbos“ iš gravitacinio lęšio efekto, kurį Albertas Einšteinas numatė dar 1915 m.

Šis atradimas kelia dar daugiau klausimų apie tai, kaip supermasyvios juodosios skylės, kurios yra milijonus ar milijardus kartų masyvesnės už Saulę, ankstyvojoje Visatoje išaugo iki tokio dydžio.