Nauja grėsmė misijai į Marsą. Vienas astronautų kūno organas „neišgyvens“ kelionės

Šiandien vieninteliai žmonės, kurie kada nors buvo visiškai veikiami išorinės kosminės spinduliuotės, yra 24 žmonės, kurie išvyko į Mėnulį vykdant „Apollo“ misiją. Tačiau šios kelionės niekada netruko ilgiau nei 12 dienų, rašo „IFLScience“.

Dabar NASA ruošiasi siųsti misiją į Raudonąją planetą, o tai reiškia, kad astronautai tikriausiai turės keletą metų praleisti gilioje erdvėje, o tai lems nemenką radiacijos dozę.

Palyginimui, vieneri metai Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS) prilygsta tokiai pačiai radiacijos dozei, kurią atominės elektrinės darbuotojas gali saugiai gauti per 5 metus. Tačiau net TKS astronautai iš tikrųjų lieka žemoje Žemės orbitoje, todėl juos dalinai apsaugo Žemės magnetinis laukas. Deja, šios apsaugos nėra keliaujant į gilią kosminę erdvę.

Pasak naujojo tyrimo autoriaus daktaro Keitho Siew, niekas net nepagalvojo, kad skrendant į gilųjį kosmosą inkstai gali būti pažeisti radiacijos, nepaisant to, kad jie yra vieni jautriausių žmogaus kūno organų.

Dabar mokslininkai išsiaiškino, kad sąlygos, kuriomis astronautai bus priversti būti tarpplanetinių kelionių metu, gali radikaliai pakeisti inkstų struktūrą ir funkciją. Be to, ilgalaikis mikrogravitacijos ir kosminės spinduliuotės poveikis, mokslininkų nuomone, sukels negrįžtamą žalą gyvybiškai svarbiam organui.

Tyrimo metu mokslininkai išanalizavo 66 astronautų inkstų funkciją, taip pat ištyrė į TKS atgabentų graužikų inkstus. Be to, buvo atlikta daugybė eksperimentų, imituojančių ilgų kosminių kelionių poveikį. Paprastais žodžiais tariant, mokslininkai „bombardavo“ žiurkes ir peles lygiaverte spinduliuotės doze, kurią astronautas gautų per ilgą kelionę į Marsą.

Rezultatai parodė, kad tiriamųjų inkstai gerokai pakeitė savo funkcijas per mažiau nei mėnesį buvimo kosmose. Be to, pagrindinis organo komponentas, žinomas kaip distalinis vingiuotasis kanalėlis (Distal convoluted tubule), dėl mikrogravitacijos ir radiacijos poveikio tapo žymiai trumpesnis.

Šie pokyčiai, pasak komandos, lėmė negrįžtamą, laipsnišką inkstų funkcijos praradimą. Mokslininkai pripažįsta, kad kelionės į Raudonąją planetą poveikis žmogaus inkstams vis dar nėra visiškai suprantamas.

Pasak Siew, inkstai yra lėtai reaguojantis žmogaus organas. Paprasčiau tariant, žmogus gali prarasti apie 75 % inkstų funkcijos, kol žmogus nepastebės simptomų ir jo būklė pablogės. Tokiu būdu astronomai grįžę į Žemę gali jaustis visiškai sveikai, tačiau vėliau gali išsivystyti „katastrofinis inkstų nepakankamumas“.

Pasak mokslininkų, inkstų akmenys kelia dar rimtesnį pavojų. Rezultatai rodo, kad kosminių skrydžių metu jie pasitaiko 14 kartų dažniau nei Žemėje.

Iki šiol padidėjusi inkstų akmenų rizika erdvėje dažniausiai buvo siejama su kaulų demineralizacija dėl mikrogravitacijos, tačiau mokslininkų medžiagų apykaitos analizė rodo, kad iš dalies gali būti kaltas ir inkstų funkcijos praradimas.

Tačiau komanda pripažįsta, kad jų rezultatai vis tiek gali būti netikslūs. Dėl to lieka neaišku, ar šis poveikis atitinka tą, su kuriuo susidurs tarpplanetiniai keliautojai.

Mokslininkai pripažįsta, kad tikriausiai negalėsime apsaugoti organų nuo kosminės spinduliuotės. Tačiau kai sužinosime daugiau apie tai, kaip jie veikia, gali būti įmanoma sukurti technologines ar farmacines intervencijas, kurios palengvintų ilgalaikes kosmines keliones.