Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika

Mokslininkų dėmesį patraukė žymioji Jupiterio raudonoji dėmė. Kas tai per darinys, kuris vienu metu buvo dingęs?

2024-06-27 (0) Rekomenduoja   (6) Perskaitymai (385)
    Share

Jupiterio Raudonosios dėmės prigimtis. Didžioji raudonoji dėmė (Great Red Spot, GRS) yra geriausiai žinomas atmosferinis reiškinys Saulės sistemoje. Šiuo metu maždaug Žemės dydį siekiantis tamsus ovalas kybo viršutinėje Jupiterio atmosferos dalyje. Nepaisant ilgalaikių stebėjimų, jo kilmė kol kas nėra aiški.


©Kevin Gill (CC BY 2.0) | commons.wikimedia.org

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Naujame tyrime, remdamiesi istorinių duomenų analize ir skaitmeniniais modeliais, astronomai bando išspręsti šį klausimą. Pirmą kartą dėmė Jupiteryje aprašyta dar 1665 metais – tai padarė Giovannis Cassinis. Tačiau po mažiau nei šimtmečio ji, atrodo, pranyko, o vėl pastebėta tik 1831 metais ir nuo tada stebima iki šiol.

Išnagrinėję istorinius dėmės stebėjimų aprašymus tyrimo autoriai padarė išvadą, kad Cassini aptikta „nuolatinė dėmė“ nėra tapati GRS, taigi šis darinys nėra amžinas, o greičiausiai vystosi kelių šimtmečių laikotarpiu.

Dabartinis jo amžius – beveik 200 metų, bet per šį laiką dėmė susitraukė nuo 40 tūkstančių kilometrų iki 14 tūkstančių kilometrų ilgio. Tuo pat metu ji darosi vis apvalesnė.

Naujausi Juno zondo stebėjimai rodo, kad dėmė yra sekli – į gylį tęsiasi tik apie 500 kilometrų. Siekdami paaiškinti jos savybes ir raidą, tyrimo autoriai suskaičiavo skaitmeninius modelius, kuriais išnagrinėjo įvairių sūkurių formavimąsi Jupiterio atmosferos sąlygomis.

Viena GRS kilmės hipotezė yra milžiniška audra, kuri išsiveržė iš giluminių Jupiterio sluoksnių ir davė pradžią sūkuriui, kurį palaiko skirtingomis kryptimis judantys atmosferos srautai į šiaurę ir pietus nuo jo.

 

Kita galimybė – maži sūkuriai, susidarę srautų susilietimo linijoje, susijungė ir išaugo į didesnį. Tačiau nors abu variantai gali sukurti didelį anticikloną, jo forma bei judėjimas skiriasi nuo GRS savybių.

Geriausiai stebimas savybes atkuria modelis, pagal kurį GRS augimas prasideda nuo nestabilumo tarp atmosferos srautų, kuris sukuria pailgą sūkuriuojančios atmosferos ruožą ir galiausiai jį „atkerta“.

Toks pailgas netolygumas buvo keletą kartų užfiksuotas pietiniame Jupiterio pusrutulyje. Laikui bėgant, netolygumas gali susitraukti ir įsisukti, virsdamas milžinišku sūkuriu – GRS. Bet ne visada – tam reikia, kad netolygumas suktųsi greičiau už aplinkinius vėjus, bet ne per greitai.

 

Tai paaiškina, kodėl GRS tėra tik viena, o ne po vieną (ar net kelias) kiekvienoje priešingų atmosferos srautų susilietimo linijoje. Ateityje GRS turėtų toliau apvalėti ir suktis vis greičiau; tyrėjai tikisi išsiaiškinti, ar GRS turėtų išnykti, kaip greičiausiai pranyko Cassini matyta dėmė, ar stabilizuotis.

Tyrimo rezultatai publikuojami Geophysical Research Letters.
 

Verta skaityti! Verta skaityti!
(6)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(6)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
266(0)
167(0)
121(0)
62(0)
31(0)
29(0)
26(0)
26(0)
26(0)
24(0)
Savaitės
554(0)
397(0)
338(0)
336(1)
335(0)
Mėnesio
460(0)
431(0)
368(0)
361(0)
359(0)