Šiaurinę žvaigždę tyrinėję mokslininkai aptiko netikėtų reiškinių. Kas vyksta jos paviršiuje?

Taigi išmatavę kitimo periodą galime nustatyti ir tikrąjį žvaigždės šviesį, o tada – atstumą iki jos. Teoriniai modeliai paaiškina, kodėl cefeidės kinta: nuolat keičiasi jų spindulys, todėl žvaigždės, galima sakyti, pulsuoja.

Visgi norėdami suprasti proceso detales ir galimas variacijas, turime kuo geriau pažinti individualias cefeides. Dabar astronomai pristatė penkerių metų trukmės labai detalių Šiaurinės žvaigždės stebėjimų duomenis. Ši žvaigždė yra ne pavienė, o sudaro trinarę sistemą.

Artimesnė pagrindinės žvaigždės kompanionė sukasi 30 metų periodu, o šiuo metu abi žvaigždės yra arti viena kitos. Naujaisiais stebėjimais labai tiksliai matuotas abiejų žvaigždžių šviesis, padėtis dangaus skliaute ir judėjimo greitis.

Taip patikslinta Šiaurinės žvaigždės masė – 5,13 karto didesnė už Saulės. Jos šviesis pasirodė esąs kiek didesnis, nei prognozuoja evoliuciniai modeliai tokios masės cefeidei. Kodėl taip yra? Gali būti, kad tai susiję su žvaigždės dėmėmis: duomenyse aptiktas šviesio kitimas ne tik maždaug keturių parų trukmės pulsavimo periodu, bet ir 120 dienų periodu.

Tai greičiausiai yra žvaigždės sukimosi periodas, maždaug keturis-penkis kartus ilgesnis, nei Saulės. Žvaigždei sukantis, į mus atsisuka vis skirtingi regionai, dėl kurių žvaigždė kartais pritemsta, kartais nušvinta labiau, nei vien dėl pulsacijų.

Naujieji duomenys leido sudaryti net ir grubų žvaigždės paviršiaus žemėlapį, kuriame matyti dėmės, daug didesnės nei Saulės. Jei panašios paviršiaus struktūros būdingos visoms cefeidėms, jų matavimus ir atstumų vertinimus reikia traktuoti gana atsargiai.

Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal.