„600 m/s ir -220 laipsnių.“ Misija į tolimiausią Saulės sistemos planetą (Video)

Šiuo metu mokslininkai rengia keletą misijų į išorinę Saulės sistemą. Iki šiol mažai žinoma apie tolimiausias planetas. Ypač mokslininkus domina ledo milžinas Neptūnas, kuris yra paskutinė Saulės sistemos planeta.

Pirmą ir paskutinį kartą tik „Voyager 2“ erdvėlaivis priartėjo prie planetos dar 1989 metais. Tačiau jis negalėjo pateikti per daug mokslinių duomenų dėl ne tokių pažangių technologijų.

Dabar tokių technologijų yra, bet mums reikia aparato, kuris galėtų jomis tirti ledo milžiną. Šiuo metu „ConEx Research“ darbuotojai ir Londono universiteto koledžo mokslininkai kuria tokio mokslinio zondo koncepciją, rašo „Universe Today“.

Erdvėlaivis, skirtas Neptūnui tirti, pavadintas „Arcanum“ ir turėtų tirti ne tik pačią planetą, bet ir didžiausią jos palydovą Tritoną.

Neptūnas yra maždaug 4,4 milijardo km atstumu nuo Žemės, beveik 4 kartus didesnis už mūsų planetą ir beveik 17 kartų didesnės masės. Dėl labai ilgos orbitos metai čia trunka beveik 165 Žemės metus. Neptūnas turi stipriausius vėjus tarp visų Saulės sistemos planetų. Manoma, kad vėjo greitis siekia 600 m/s. Tuo pačiu metu temperatūra planetoje nukrenta iki minus 220 laipsnių Celsijaus.

Kalbant apie Tritoną, manoma, kad jame yra aktyvūs ugnikalniai ir galbūt požeminis skysto vandens vandenynas. Nors Tritonas yra didžiausias iš 16 Neptūno palydovų, jis yra tik septintas pagal dydį Saulės sistemoje. Be to, Tritonas yra vienintelis didelis planetos palydovas, turintis retrogradinę orbitą. Tai reiškia, kad jis skrieja aplink Neptūną priešinga planetos sukimosi ašiai kryptimi.

Erdvėlaivis „Arcanum“ susidės iš trijų atskirų dalių:

• orbitinė transporto priemonė, kuri suksis aplink Neptūną;
• orbitinė transporto priemonė, kuri suksis aplink Tritoną;
• zondas, skirtas nusileisti ant Tritono paviršiaus.

Pagrindinis orbiteris buvo pavadintas „Somerville“, o pagrindinis dėmesys bus skiriamas Neptūno tyrinėjimui. Tačiau jis taip pat padės palaikyti ryšį su nusileidimo zondu.

„Somerville“ bus įrengtos kameros, spektrometrai, magnetometrai ir teleskopas. Teleskopas veiks matomajame ir infraraudonajame spektre, leisdamas tyrinėti Neptūno sistemą ir ieškoti objektų toliau Kuiperio juostoje.

Antrasis orbiteris pavadintas „Tenzing“ yra skirtas nukreipti nusileidimo zondą į nusileidimo vietą Tritone. Jis ne tik stebės Tritoną iš kosmoso, bet ir palaikys ryšį su nusileidimo zondu. „Tenzing“ signalai bus perduoti „Somerville“, o paskui Žemei.

Nusileidimo aparatas vadinamas „Bingham“, jame bus kameros, seismometras, termometras ir masės spektrometras. Šie instrumentai suteiks pagrindinį vaizdą apie Tritono paviršiaus būklę. Gali būti, kad modulis galės specialiais grąžtais padaryti skyles palydovo ledo plutoje, kad galėtų ištirti jo vidų.

Mokslininkų teigimu, į Neptūną „Arcanum“ galės pasiųsti tik galinga raketa nešėja „Starship“, kuri turi didelę naudingąją apkrovą. Tačiau kol kas ją išbando „SpaceX“ inžinieriai. Prietaiso masė su kuru bus ne mažesnė kaip 550 kg, todėl kitos raketos negalės nugabenti jų į kosmosą.

Misijos į Neptūną autoriai mano, kad misija į ledo milžiną galės prasidėti jau 2030 metais, o į planetą erdvėlaiviai atvyks 2045 metais. Tačiau kol kas nė viena kosmoso agentūra nesidomi šiuo projektu. Tuo pačiu metu mokslo bendruomenė daro spaudimą NASA, reikalaudama organizuoti misijas į Uraną ir Neptūną.