„Kilmės neįmanoma paaiškinti.“ 3,6 Saulės masių. Mokslininkai suglumę

Kompanionės medžiaga, krisdama į juodąją skylę, ima švytėti ir pasižymi specifiniu spektru, pagal kurį galima identifikuoti skylę ir apskaičiuoti jos masę.

Tokios juodosios skylės, kurių dabar žinome porą dešimčių, turi mases nuo 5 iki maždaug 25 Saulės masių.

Gravitacinių bangų detektoriais aptikta daugiau ir įvairesnės masės juodųjų skylių, tačiau apatinė masės riba lyg ir išlieka.

Dabar mokslininkai teigia aptikę 3,6 Saulės masių juodąją skylę, tačiau jos orbitos neišeina paaiškinti dabartiniais modeliais.

Objektą jie aptiko nagrinėdami Gaia teleskopo duomenis. Tarp jų rado sistemą, turinčią tik katalogo numerį, kurį trumpiname G3425.

Ji susideda iš dviejų komponentų – matomos raudonosios milžinės, kurios masė siekia 2,7 Saulės masės, ir nematomo 3,6 Saulės masių objekto. Greičiausiai tai yra juodoji skylė, tačiau nežinia, kaip ji pateko į tokią orbitą.

Vieną ratą sistema apsuka per 880 parų, o abiejų kūnų orbita beveik idealiai apskritiminė. Įprastai juodosios skylės dvinarėse sistemose skrieja arba labai trumpomis, arba labai ištęstomis orbitomis.

Abu variantai signalizuoja juodųjų skylių prigimtį: masyvios žvaigždės sprogimą, kuris išsviedžia liekaną į šalį.

Taigi paaiškinti G3425 kilmę reikės pasitelkti kokį nors egzotišką modelį arba menkai tikėtiną scenarijų.

Visgi tyrimo autoriai teigia, kad svarbiausias rezultatas yra pademonstruotas paieškų metodas, apjungiantis radialinio greičio (tolyn ar artyn mūsų link) ir astrometrinį (padėties danguje pokyčiai) matavimo būdus į vieningą.

Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.