Nežemiškos gyvybės Marse ieškantis NASA zondas aptiko intriguojantį objektą

Šį kartą marsaeigis „Perseverance“ rado į žmogaus veidą panašią uolieną. Tiesa, labai pirmykščio ir pakankamai liūdno žmogaus veidą primenančią uolieną.

Šis kadras įamžintas NASA zondo 189-osios savaitės metu, Žemės laiku – rugsėjo 22-28 dienomis.

Ir nors ši ir atrodo intriguojančiai, moksliniu požiūri ji nėra niekuo ypatingesnė nei daugelis kitų Marse randamų uolienų.

Kodėl mes matome veidus?

Marsaeigiai, fiksuojantys Raudonosios planetos paviršių, jau ne kartą yra užfiksavę žemiškus objektus primenančių uolienų – „kačių“, „gyvačių“, „augalų“, „veidų“, „durų“ ir kt.

Kodėl mes matome „veidus“? Įvairiuose daiktuose ar objektuose įžiūrėti žmogiškus bruožus – tai pareidolija. Iš graikų kalbos kilęs terminas (para – „klaidingas“ + eidos – „atvaizdas“) – tai sensorinis psichologinis reiškinys, kai atsitiktinai susiformavęs vaizdas suprantamas kaip konkretaus žinomas objektas. Tipiškas pavyzdys – debesys, kuriuose galima įžiūrėti įvairių figūrų, primenančių veidus, gyvūnus ir t. t.

Įdomiausias radinys?

Kiek anksčiau šiais metais marsaeigis Perseverance, tyrinėjantis kadaise egzistavusio ežero dugną Jezero krateryje, atrado vieną įdomiausių iš visų ligšiolinių.

„Čejavos krioklių“ (Cheyava Falls) uolienoje, maždaug metro dydžio strėlės antgalio formos atbrailoje, pastebėti pėdsakai cheminių reakcijų, kurios Žemėje dažniausiai rodo mikroorganizmų egzistavimą. Tiesa, pačios reakcijos nėra biocheminės prigimties. Uoliena, pavadinta pagal krioklį Didžiajame kanjone JAV, yra dryžuota – įprastus Marso paviršiui rausvus hematito mineralus vagoja baltos kalcio sulfato gijos.

Pažvelgus į uolieną iš arčiau, pastebėta, kad hematite pilna maždaug milimetro dydžio netvarkingų balzganų dėmelių, apjuostų juodais ratilais. Pastaruosiuose yra geležies ir fosfatų.

Žemėje tokios dėmelės susidaro, kai hematitas dalyvauja cheminėse reakcijose ir iš jo išsiskiria gryna geležis bei fosfatai; pats hematitas tuo metu pabąla. Šios reakcijos įprastai yra egzoterminės ir suteikia energijos mikroorganizmams – būtent dėl to Žemėje jų požymiai dažniausiai randami kartu su mikrobų fosilijomis.

Aprašytos savybės rodo, kad Čejavos krioklių uoliena galėjo susiformuoti dviem etapais: pradžioje kaip nuosėdinis hematito kupinas sluoksniuotas akmuo, o vėliau tekantis vanduo, skverbdamasis pro sluoksnius, sukūrė sulfato gijas. Tačiau šiose gijose aptikta dar viena įdomybė – milimetrų dydžio olivino granulės. Olivinas formuojasi magmoje, kitaip tariant, labai aukštoje temperatūroje.

Taigi galimas ir toks scenarijus, kad uolieną formavusios reakcijos vyko gerokai aukštesnėje temperatūroje, nei tinkama mums suvokiamai gyvybei.