Supermasyviųjų juodųjų bedugnių godumas žudo galaktikas?

Profesorius Silvenas Veilu (Sylvain Veilleux) mano, kad galaktikų centruose galimai tūnančių supermasyvių juodųjų bedugnių augimą bei tokių galaktikų egzistavimą gali riboti dujų ir dulkių išmetimo procesai. Havajuose (JAV) esančioje „Gemini“ observatorijoje S.Veilu su kolegomis stebėjo už 600 mln. šviesmečių nuo Žemės spindinčią, Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyno apylinkėse esančią galaktiką Mrk 231. Mokslininkų vertinimu, šios galaktikos masė mūsiškę Paukščių Tako galaktikos masę viršija maždaug triskart, o jos centre tūnančios supermasyvios juodosios bedugnės masė siekia maždaug 10 mln. Saulės masių – vadinasi, ji yra taipogi maždaug triskart masyvesnė už Paukščių Tako juodąją bedugnę.

Verta atkreipti dėmesį ir į tai, jog galaktika Mrk231 išgyvena paskutiniuosius gana sudėtingo proceso – susiliejimo su kaimynine galaktika (tiksliau – jos „prarijimo“) – etapus. Stambi galaktika išsiurbinėja medžiagą iš netoliese atsidūrusios mažesnės gentainės. Šio proceso metu dujos ir dulkės įgreitinamos tiek, jog galaktikos centro juodoji bedugnė pulsuoja kvazaro galingumo pliūpsniais.

Naujausi stebėjimai leido mokslininkams atidžiau įvertinti juodosios bedugnės „apetitą“. Astronomų vertinimu, galaktikos Mrk231 branduolio išspjaunamas medžiagos srautas nuo savojo šaltinio driekiasi toliau nei už 8 tūkst. šviesmečių. Kolosalaus dydžio juodosios bedugnės įgreitinta medžiaga į erdvę išsviedžiama 3,5 mln. km/h greičiu. Tokiu būdu galaktika kasmet „nukraujuoja“ maždaug 400 Saulių masei prilygstančiu medžiagos kiekiu. Panašu, kad toks intensyvus medžiagos švaistymo procesas neapsieina be rimtesnių padarinių: išoriniai galaktikos Mrk231 regionai medžiagos netenka maždaug 2,5 karto greičiau nei jos galėtų sukaupti natūralių procesu metu. O tai keičia milžiniškos galaktikos ateitį.

„Svarbu yra tai, kad jaunų žvaigždžių gimimą lydintys „fejerverkai“ ir supermasyvios juodosios bedugnės „puota“ baigiasi – ko gero, dėl didžiulio masto materijos nuotėkio, - publikacijoje pabrėžia tyrimo autoriai. – Išsekus materijos atsargoms, kvazaras užges, o galaktikoje nebegims naujų žvaigždžių. Tad galaktika Mrk231 ims vis labiau blykšti, pakol, pilna vien senų ir mirštančių žvaigždžių, ir pati užges bei išsisklaidys erdvėje.“

„Visai gali būti, kad toks pribloškiantis supermasyviosios juodosios bedugnės godumas – Visatoje toli gražu ne retenybė, - priduria mokslininkai. – Tikėtina, kad tokia baigtis laukia visų stambiųjų galaktikų.“