„Didžioji dalis Mėnulio paviršiaus išsilydė.“ Tai paaiškina dar vieną Mėnulio įdomybę

Iš pradžių Mėnulis skriejo daug arčiau Žemės, bet laikui bėgant nutolo. Kada visa tai prasidėjo? Atsakymą – t. y. tikslų Mėnulio amžių – nustatyti padeda radioaktyvus datavimas.

Įvairiose Mėnulio uolienose randama radioaktyvių elementų ir jų skilimo bei dalijimosi produktų. Išmatavus jų kiekių santykius bei žinant dalijimosi spartą, galima apskaičiuoti, kaip seniai mineralas susiformavo. Tačiau rezultatai, gaunami analizuojant skirtingas uolienas, gerokai skyrėsi: dauguma rodė, kad Mėnulio amžius yra 4,35 milijardo metų, tačiau kai kurie cirkonai (cirkonio oksido kristalai) yra 4,51 milijardo metų senumo. 160 milijonų metų skirtumas gerokai viršija radioaktyvaus datavimo paklaidas.

Dabar mokslininkai pasiūlė išaiškinimą: didžioji dalis Mėnulio paviršiaus prieš 4,35 milijardo metų išsilydė. Tam, aišku, reikėjo milžiniško kiekio energijos. Tyrėjų teigimu, ją Mėnuliui suteikė Žemės ir Saulės gravitacija. Kaip tik tuo metu – keliasdešimt milijonų metų po susidarymo – Mėnulis nutolo iki maždaug 120 tūkstančių kilometrų, apie trečdalį dabartinio atstumo. Tuo metu Saulės ir Žemės gravitacija ištempė Mėnulio orbitą į pailgesnę, nei ankstesniais ir vėlesniais laikais.

Pailga orbita reiškia, kad Žemės trauka, veikianti Mėnulį, labai keitėsi kiekvienos orbitos metu – palydovas buvo tampomas ir gniuždomas. Tyrimo autorių teigimu, šis procesas Mėnulio plutai suteikė papildomus 3–30 vatų energijos į kiekvieną kvadratinį metrą. Palyginimui, šiandieninė iš Žemės gelmių sklindanti energija siekia apie 100 milivatų kvadratiniam metrui, bet net ir prieš puspenkto milijardo metų neviršijo 250 milivatų. Mėnulio gaunamos energijos visiškai galėjo pakakti plutos ir mantijos uolienoms išlydyti.

Greičiausiai visa pluta nebuvo išsilydžiusi vienu metu, tačiau per kelis ar keliolika milijonų metų visi paviršiaus regionai išsilydė bent kartą. Išsilydę mineralai susimaišė su aplinkine medžiaga ir radioaktyvus „laikrodis“ pranyko, o iš naujo tiksėti pradėjo tik jiems vėl sustingus. Tuo tarpu kai kurie cirkonai – labai karščiui atsparūs mineralai – išliko kieti per visą šį laikotarpį, todėl jų laikrodis datuoja Mėnulio atsiradimą.

Šis scenarijus paaiškina dar vieną Mėnulio įdomybę – kodėl palydovo plutoje ir mantijoje randame gerokai mažiau sunkių elementų, nei Žemės. Jei Mėnulio uolienos buvo išsilydžiusios po susiformavimo, šie elementai galėjo palyginus lengvai nuskęsti gilyn į branduolį.

Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale „Nature“.