Viltis nežemiškai gyvybei? Marse – mokslininkus labai nudžiuginęs radinys

Marsą tyrinėjantys geologai ir astronomai jau kelis dešimtmečius žinojo, kad kadaise planetoje greičiausiai buvo vandens – po to, kai praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje NASA misija „Mariner 9“ užfiksavo vandens sukurtų tarpeklių vaizdus. Tačiau iki šiol vyksta diskusijos dėl to, kokios formos buvo tas vanduo ir kiek laiko jis išsilaikė. Kai kurie modeliai numato, kad bet koks skystas vanduo Marso paviršiuje iki išnykimo turėjo būti padengtas ledo sluoksniais. 

Tačiau naujieji rezultatai, kurie sausio 15 d. buvo paskelbti žurnale „Science Advances“, pasakoja ką kita. Modeliai, kuriuos nufotografavo NASA marsaeigis „Curiosity“, vadinami bangų bangelėmis (angl. wave ripples) – smulkiomis į keteras panašiomis struktūromis, kurios susidaro ežerų pakrantės dugne. Tai reiškia, kad tam tikru Marso istorijos laikotarpiu jo paviršiumi turėjo tekėti atviras skystas vanduo. Šios bangos buvo dviejuose atskiruose ežero dugnuose Gale'o krateryje, kurį „Curiosity“ tyrinėja nuo 2012 m. rugpjūčio. 

„Bangų forma galėjo susiformuoti tik vandenyje, kuris buvo atviras atmosferai ir veikiamas vėjo“, – teigia Kalifornijos technologijos universiteto sedimentologė ir pagrindinė tyrimo autorė Claire Mondro.

Viltis nežemiškai gyvybei?

Mokslininkai taip pat analizavo šių bangų aukštį ir atstumus tarp jų – kad nustatytų jas suformavusio ežero dydį. Struktūros yra maždaug 6 milimetrų aukščio ir maždaug 4–5 centimetrų atstumu viena nuo kitos, o tai rodo, kad jas paliko nedidelės bangos. Remdamiesi šiais matmenimis, tyrėjai mano, kad šis Marso ežeras turėjo būti mažiau nei 2 metrų gylio.

Abu ežerų dugnai, atrodo, susiformavo maždaug prieš 3,7 mlrd. metų – o tai rodo, kad Marso atmosfera buvo pakankamai tanki ir šilta, kad joje ilgiau nei manyta iki šiol galėjo būti skysto vandens – o tai gali turėti intriguojančių pasekmių.

„Pailgėjus skysto vandens buvimo laikui, padidėja mikrobiologinio apgyvendinimo galimybės vėlesnėje Marso istorijos dalyje“, – sako C. Mondro. Kitaip tariant, gyvi organizmai galėjo turėti ilgesnį laiko tarpą, per kurį galėjo išsivystyti Raudonojoje planetoje. 

Didžioji dalis Marso atmosferos ir paviršinio vandens vėliau per milijardus metų buvo sunaikinta. Mokslininkai mano, kad taip atsitiko, nes planeta prarado savo magnetinį lauką ir tapo pažeidžiama Saulės spinduliuotės. Galingam Saulės vėjui bombarduojant Marso atmosferą, didžioji dalis planetos anglies dioksido ir vandens išgaravo į kosmosą, palikdami šaltą dykumą, kokią matome šiandien, rašo „Live Science“.`