Kosmose galime būti ne vieni. Tai rodo nauji tyrimai

Nauji tyrimai rodo, kad gyvybė Žemėje gali būti ne vienintelė Visatoje. Žmonijos atsiradimas buvo ne atsitiktinumas, o natūralus Žemės vystymosi etapas ir gali pasikartoti kitose planetose.

Ar kada susimąstėte, kiek situacijų turėjo sutapti, kad būtų sukurta gyvybė ir galiausiai žmonės?

Pirmųjų ląstelių susiformavimas, pirmosios gyvybės išgyvenimas itin sunkiomis sąlygomis, vėliau didžiulių deguonies kiekių atsiradimas. Gyvybė, kuri vystėsi vandenyse, turėjo išeiti į sausumą, išsivystyti į gyvūnus ir primatus.

Turint omenyje visas šias prielaidas ir įvykius, sunku patikėti, kad galėjome atsidurti ten, kur esame šiandien. Taip dešimtmečius veikė fiziko teoretiko Brandono Carterio 1983 metais sukurtas „sunkių žingsnių modelis“.

Jame daroma prielaida, kad mūsų evoliucinė kilmė yra labai mažai tikėtina, nes žmonėms Žemėje išsivystyti reikalingas laikas, palyginti su visu Saulės gyvavimo laiku, yra trumpas, todėl tikimybė, kad į žmones panašios būtybės egzistuotų už Žemės ribų, yra labai maža.

Naujas tyrimas, kuriam vadovavo Penn State universiteto tyrėjų komanda, rodo, kad žmonija gali būti ne kažkas nepaprasto, o veikiau natūralus mūsų planetos ir, tikėtina, kitų planetų evoliucijos rezultatas.

„Tai reikšmingas mūsų mąstymo apie gyvybės istoriją pokytis“, – sakė Jennifer Macalady, Penn State geomokslų profesorė ir straipsnio, kuris vasario 14 d. buvo paskelbtas žurnale „Science Advances“, bendraautorė.

„Tai rodo, kad sudėtingos gyvybės evoliucija gali būti ne tik sėkmės reikalas, o daugiau gyvybės ir jos aplinkos sąveikos pasekmė, kas atveria naujus įdomius tyrimų būdus, siekiant suprasti mūsų kilmę ir vietą Visatoje“, – pridūrė prof. J. Macalady.

B. Carteris savo „sunkių žingsnių“ modelį grindė Saulės amžiumi. Naujas tarpdisciplininės astrofizikų ir biologų komandos tyrimas rodo, kad turėtume sutelkti dėmesį ne į savo žvaigždę, o į Žemę ir geologinį laiką.

Iš pradžių nesvetinga aplinka įgalino pagrindinius evoliucijos etapus, kai pasaulinė aplinka pasiekė „tolerancijos“ būseną.

„Mes ginčijame, kad protingos gyvybės egzistavimas gali nereikalauti laimingų atsitiktinumų serijos. Žmonės evoliucionavo ne anksti ar vėlai Žemės istorijoje, o tais laikais, kai sąlygos buvo tinkamos. Tai gali būti tik laiko klausimas, o galbūt vienos planetos gali pasiekti šias sąlygas greičiau nei Žemė, o kitos planetos gali užtrukti dar ilgiau“, –  sakė Danas Millsas, dirbęs J. Macalady astrobiologijos laboratorijoje Penn State universitete.

Dabar mokslininkai planuoja kitose planetose ieškoti biologinių požymių, pavyzdžiui, deguonies buvimo. Jie taip pat skatina likusią mokslo bendruomenę ištirti, ar naujovės, tokios kaip gyvybės kilmė, deguonies fotosintezė, eukariotinės ląstelės, gyvūnų daugialąsteliškumas ir Homo sapiens, yra tikrai unikalūs įvykiai Žemės istorijoje. 

„Ši nauja perspektyva rodo, kad protingos gyvybės atsiradimas gali būti ne toks jau retas. Evoliucija gali būti labiau nuspėjamas procesas, o ne neįtikėtinų įvykių seka, vykstanti taip, kaip leidžia pasaulinės sąlygos. Mūsų koncepcija taikoma ne tik Žemei, bet ir kitoms planetoms, todėl atsiranda tikimybė, kad tokia gyvybė kaip mūsų gali egzistuoti ir kitur“, – sakė Penn State universiteto astronomijos ir astrofizikos profesorius ir šio straipsnio bendraautorius Jasonas Wrightas.