Nežemiškos gyvybės hipotezės
.


Naujas modelis rodo, kad žmogaus gyvybės atsiradimas galėjo būti ne toks neįtikėtinas, kaip kadaise manė mokslininkai. Tyrėjai teigia, kad šis atradimas didina protingos gyvybės tikimybę kitose Visatos vietose.


Aptinkant vis naujų egzoplanetų, daug kalbama ir apie kai kurių iš jų tinkamumą gyvybei. Įprastai tokios kalbos sukasi apie planetas, kurios pačios sukasi aplink žvaigždes, panašias į Saulę, ar šiek tiek blausesnes.


Kai kalbame apie nežemišką gyvybę, natūraliai darome prielaidą, jog ji tarptų kokioje nors planetoje ar palydove.


Ateivių gyvybė gali būti nepanaši į gyvybę Žemėje. Todėl norint rasti įrodymų apie jų egzistavimą reikia šiek tiek kūrybiškumo.


Mokslininkai apskaičiavo, kokia yra tikimybė, kad mūsų visatoje egzistuoja (ar ateityje egzistuos) protingos gyvybės formos, rašo „Daily Mail“.


Jei ateiviai norėtų apie save paskelbti visai galaktikai, geras būdas tai padaryti būtų žvaigždę paversti itin keistu objektu.


Beieškant protingos ateivių gyvybės, rasti Dysono sferą būtų tarsi laimėti aukso puodą, rašo „Business Insider“.


Spekuliacijos, kad už mūsų planetos ribų egzistuoja kokia nors nežemiška gyvybė, siekia senovės Graikijos ir Romos laikus, tačiau žmonėms vis dar nepavyko su ja užmegzti kontakto.


Ar yra gyvybė kur nors už Žemės ribų? Iš principo atsakymas yra „greičiausiai taip“, tiesiog vertinant tikimybę.


Gyvybė Žemėje atsirado maždaug prieš 4 mlrd. metų. Tikėtina, kad jei gyvybė atsirado čia, ji galėjo atsirasti ir bet kur kitur. O jei gyvybė apibrėžiama pakankamai plačiai, gali būti įmanoma, kad gyvybė atsirado praėjus vos kelioms sekundėms po Didžiojo sprogimo prieš maždaug 13,77 mlrd. metų, rašo „Live Science“.


Ar egzistuoja gyvybė už Žemės ribų? Šis klausimas pasirodo esąs vienas sunkiausiai atsakomų mokslo srityje. Nepaisant to, kad Visata atrodo neaprėpiama – o tai reiškia, kad joje gali būti daug gyvybės – dėl didžiulių atstumų tarp žvaigždžių paieškos primena adatos ieškojimą kosminėje šieno kupetoje.


Saturno palydovas Enceladas turi popaviršinį vandenyną, o jame vyksta įvairios sudėtingos cheminės reakcijos.


Žmonės ugnį naudoti pradėjo prieš maždaug du milijonus metų. Nuo tada ši mūsų technologinė palydovė nepamainomai prisidėjo prie civilizacijų atsiradimo ir augimo. Žemdirbystė, metalurgija, apsisaugojimas, netgi elementarus išgyvenimas už tropikų – už viską galime būti dėkingi ugniai.