„36 mlrd. Saulės masių.“ Už 5,5 mlrd. šviesmečių aptikta ultramasyvi juodoji skylė

Viena įdomi ultramasyvių juodųjų skylių savybė – jų masės santykis su įvairiomis galaktikos savybėmis yra aukštesnis, nei galima prognozuoti pagal mažesnių juodųjų skylių ir galaktikų sąryšius. Dabar ši tendencija patvirtinta aptikus dar vieną ultramasyvią juodąją skylę – daug tolimesnę, nei anksčiau atrastos. 

Objektas aptiktas galaktikoje, kurios šviesa iki mūsų keliauja daugiau nei puspenkto milijardo metų. Galaktika paieškoms pasirinkta neatsitiktinai – jos gravitacija iškreipia toliau esančios galaktikos šviesą į puslankį, vadinamą Kosmine pasaga.

Tokių gravitacinio lęšiavimo pavyzdžių žinome ne vieną, bet šis – vienas iš idealiausių, rodantis, kad galaktika yra beveik sferiškai simetriška. Be to, jis padeda įvertinti tiek galaktikos, tiek jos juodosios skylės masę.

Būtent tokią analizę ir atliko tyrimo autoriai, ir nustatė, kad Pasagos centre yra 36 milijardų Saulės masių juodoji skylė. Kaip ir kelios kitos ultramasyvios juodosios skylės, ji yra beveik dešimt kartų masyvesnė, nei turėtų būti pagal galaktikos žvaigždžių greičių dispersiją. 

Šis dydis, rodantis, kokiu tipiniu greičiu juda žvaigždės visoje elipsinėje galaktikoje, glaudžiai siejasi su juodosios skylės mase, tačiau pagal žinomus sąryšius Pasagos juodoji skylė turėtų būti tik maždaug keturių milijardų Saulės masių. 

Kodėl atsiranda toks skirtumas – nežinia. Gali būti, kad juodoji skylė šioje galaktikoje atsirado jungiantis kelioms mažesnėms, o susijungimų metu aplinkinės žvaigždės buvo išsvaidytos lauk. Taip juodosios skylės masė išaugo, o žvaigždžių greičių dispersija – sumažėjo. Bet tikroji priežastis gali būti ir kitokia.

Tyrimo rezultatai arXiv.