NASA superkompiuteris Saulės sistemos pakraštyje atskleidė keistą spiralinę struktūrą

Tikslią Oorto debesies formą ir tai, kaip jį veikia už Saulės sistemos ribų esančios jėgos, iki šiol gaubė paslaptis. Dabar mokslininkai sukūrė naują modelį, pagal kurį vidinė Oorto debesies struktūra panaši į spiralinį diską. Savo išvadas vasario 16 d. jie paskelbė išankstinių publikcijų serveryje „arXiv“ – o tai reiškia, kad darbas dar nerecenzuotas. 

Oorto debesis atsirado kaip Saulės sistemos milžiniškų planetų (Jupiterio, Neptūno, Urano ir Saturno) „nepanaudotos“ liekanos po jų susiformavimo prieš 4,6 mlrd. metų. Kai kurie iš šių likučių yra tokie dideli, kad galėtų būti laikomi nykštukinėmis planetomis.

Kai šios planetos pradėjo skrieti aplink Saulę, jų judėjimas išstūmė perteklinę medžiagą toli už Plutono orbitos, kur ji yra ir dabar. Vidinis Oorto debesies pakraštys yra maždaug už 2000–5000 astronominių vienetų nuo Saulės, o išorinis – už 10 000–100 000 AV. (Vienas astronominis vienetas yra maždaug 150 mln. kilometrų – maždaug toks yra vidutinis atstumas nuo Žemės iki Saulės).

Tai reiškia, kad NASA kosminis aparatas „Voyager 1“, net ir skiredamas dabartiniu maždaug 1,6 mln. km per dieną greičiu , nepasieks Oorto debesies dar 300 metų, o iš jo išskris tik po 300 000 metų.

Toks didelis atstumas reiškia, kad debesyje esantys kūnai yra per maži, per silpni ir juda per lėtai, kad juos būtų galima tiesiogiai įžiūrėti net galingiausiais teleskopais. Daugiausia įrodymų apie tai gauname iš ilgojo periodo kometų – ledo ir dulkių „sniego gniūžčių“, kurias gravitaciniai trikdžiai iš debesies išstumia į orbitą aplink Saulę. 

Spiralės spiralėse? 

Siekdami geriau suprasti, kaip galėtų atrodyti Oorto debesis, naująjį tyrimą atlikę mokslininkai, norėdami sukurti jo struktūros modelį, pasinaudojo informacija apie kometų orbitas ir gravitacines jėgas Saulės sistemoje ir už jos ribų. 

Vienas iš raktų, padedančių suprasti Oorto debesies formą, yra „galaktinis potvynis“ – žvaigždžių, juodųjų skylių ir mūsų galaktikos centro traukos jėgos, kurios daro lemiamą įtaką Oorto debesies objektams – tačiau objektus, esančius arčiau Saulės, užgožia mūsų žvaigždės gravitacija. 

Kai mokslininkai šį modelį paleido NASA Plejadžių superkompiuteriu, jis pateikė vidinės debesies dalies (tankiausio regiono, esančio 1 000–10 000 AV nuo Saulės) struktūrą, kuri primena spiralinį Paukščių Tako diską. Pagal modelį šio vidinio Oorto debesies šakos tęsiasi 15 000 AV nuo vieno galo iki kito.

Norėdami patvirtinti šią struktūrą stebėjimais, mokslininkai turės tiesiogiai stebėti objektus arba iš visų kitų foninių ir foninių šaltinių atrinkti nuo jų atsispindėjusią šviesą. Abu šie uždaviniai yra neįtikėtinai sudėtingi ir jiems spręsti kol kas neskirta jokių išteklių.

Tačiau tyrėjai mano, kad norint suprasti, iš kur atsiranda kometos, kaip evoliucionavo mūsų Saulės sistema ir kokį poveikį debesis toliau daro mūsų kosminei kaimynystei, vertėtų pradėti ieškoti, rašo „Live Science“.