Daugelis palydovų veikia žemoje ar net labai žemoje orbitoje, maždaug 300–350 kilometrų. Problema ta, kad tokiame aukštyje vis dar yra liekamoji atmosfera, dėl kurios ten esantys įrenginiai natūraliai stabdomi ir jų trajektorija turi būti koreguojama.
Kai pastebime reikšmingus Saulės pliūpsnius ir didesnį energijos tiekimą į Žemę, tada atmosfera šiek tiek „išsipučia“, padidindama pasipriešinimą, su kuriuo susiduria žemoje Žemės orbitoje esantys palydovai. Šis natūralus stabdymas taip pat yra mūsų sąjungininkas išvalant erdvę nuo neveikiančių palydovų. Po kurio laiko jie patenka į atmosferą ir sudega.
Tyrimai parodė, kad šiltnamio efektą sukeliančios dujos mažina termosferą – atmosferos sluoksnį, esantį nuo 85 iki 600 kilometrų. Mokslininkai nustatė, kad termosferos tankio sumažėjimas, atsirandantis dėl padidėjusio šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo, taip pat sumažina pasipriešinimą, su kuriuo susiduria palydovai, arba subtilų objekto stabdymą.
Viena vertus, tai gera žinia, nes sumažina orbitos korekcijų poreikį. Kita vertus, dėl to nereikalingų palydovų pašalinimas iš orbitos užtruks ilgiau, o tai žymiai padidins šiukšlių kiekį erdvėje.
Bet nesijaudinkite, mes dar net nepriartėjome prie Keslerio sindromo. Mokslininkai pabrėžia, kad aplink Žemę vis dar gali veikti milijonai palydovų. Tačiau būtų gerai pagalvoti apie problemą, kol ji nėra tokia didelė.
(
(
.png)
119
(0)
