Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika |
Visi puikiai žinome, kad Saulė – tai ne tik ryškus šviesos šaltinis danguje. Be jokios abejonės, ji yra pagrindinis gyvybės Žemėje variklis – jos dėka keičiasi diena ir naktis, o mes gauname gyvybiškai svarbią energiją.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Kadangi Saulė yra arčiausiai mūsų esanti žvaigždė, ji taip pat yra ir viena išsamiausiai ištirtų dangaus kūnų. Mokslininkai gali smulkiai paaiškinti, kaip ji sudaryta ir kas vyksta jos viduje. Kadangi tai itin svarbi tema, verta ją išnagrinėti išsamiau. Saulės centre slypi branduolys, atliekantis esminį vaidmenį visame jos veikimo procese. Būtent čia vyksta termobranduolinės reakcijos, kurių metu išsiskiria milžiniški energijos kiekiai. Saulės branduolio temperatūra yra sunkiai suvokiama – ji viršija net 15 milijonų laipsnių Celsijaus! Tokios ekstremalios sąlygos leidžia vandeniliui virsti heliu, tuo pačiu metu išskiriant didžiulį energijos kiekį. Jei ne šis procesas, Saulė negalėtų skleisti šviesos ir šilumos, kurios būtinos gyvybei Žemėje. Saulės spinduliuotės zonaPo branduolio seka spinduliavimo zona – sritis, kurioje energija nesklinda tiesiogiai, o juda su dideliu uždelsimu. Čia esančios medžiagos tankis toks didelis, kad fotonai (šviesos dalelės) negali judėti laisvai. Vietoje to jie nuolat susiduria su atomais, yra absorbuojami ir vėl išspinduliuojami. Dėl šio sudėtingo proceso energija, atsiradusi branduolyje, pasiekia kitą sluoksnį ne per kelias sekundes, o tik po dešimčių ar net šimtų tūkstančių metų! Kol fotonai keliauja per spinduliavimo zoną, temperatūra palaipsniui mažėja – nuo 15 milijonų laipsnių Celsijaus prie branduolio iki maždaug 1,5 milijono laipsnių Celsijaus ties šio sluoksnio riba. Čia nevyksta greitas medžiagos maišymasis, kaip viršutiniuose Saulės sluoksniuose, todėl energijos perdavimas yra itin lėtas. Galima sakyti, kad ši zona veikia kaip didžiulis, tankus barjeras, per kurį šviesa prasiskverbia neįtikėtinai ilgai. Po šios zonos prasideda konvekcijos sluoksnis. Jame materija yra ne tokia tanki, todėl energija pradeda judėti daug sparčiau. Jei spinduliavimo zonoje fotonai ilgai klaidžioja, tai čia šiluma perduodama karštos plazmos srautais. Šį procesą galima palyginti su verdančiu vandeniu puode: karšti burbuliukai kyla į paviršių, atvėsta ir leidžiasi atgal. Panašiai vyksta ir konvekcijos zonoje – čia karšta plazma kyla į viršų, atvėsta ir nusileidžia žemyn, sudarydama nuolatinį energijos judėjimą. Šis sluoksnis tęsiasi iki pat Saulės paviršiaus, kur temperatūra sumažėja iki kelių tūkstančių laipsnių Celsijaus. Būtent čia energija pagaliau išsiskiria šviesos ir šilumos pavidalu. Dėl konvekcijos plazmos judėjimo susidaro stiprūs magnetiniai laukai, kurie lemia Saulės dėmių ir žybsnių atsiradimą. Tai galima palyginti su nuolat verdančia Saulės „mantija“, kurioje vykstantys procesai daro poveikį net ir mūsų planetai. Saulės chromosferaChromosfera – tai Saulės atmosferos sluoksnis, esantis virš fotosferos. Ją pastebėti sudėtinga, nes ji švyti nežymiu rausvu atspalviu ir paprastai pranyksta ryškioje Saulės šviesoje. Tačiau Saulės užtemimo metu, kai Mėnulis užstoja fotosferą, chromosfera tampa matoma kaip plonytis rausvas žiedas aplink Saulę. Nepaisant savo nepastebimumo, ji atlieka svarbų vaidmenį – būtent čia prasideda šilumos perdavimas į aukštesnius Saulės atmosferos sluoksnius. Šioje srityje išsiskirianti galinga energija, kuri gali siekti kelis šimtus tūkstančių laipsnių, paruošia plazmą tolesnei kelionei į vainiką – karščiausią Saulės atmosferos dalį. Vainikas – tai išorinis, paslaptingiausias Saulės atmosferos sluoksnis. Paprastai jo nesimato, nes jį užgožia ryški fotosferos šviesa, tačiau visiško Saulės užtemimo metu jis išryškėja kaip subtili sidabrinė aureolė aplink Saulę. Mokslininkai jau seniai siekia išsiaiškinti, kodėl vainiko temperatūra šimtus kartų viršija žvaigždės paviršiaus temperatūrą. Tik modernios misijos, tokios kaip Parkerio Saulės zondas, padeda atskleisti šią mįslę. Vainikui būdingas neįtikėtinas karštis – nuo 1 iki 3 milijonų laipsnių Celsijaus. Būtent čia susiformuoja Saulės vėjas ir intensyvus plazmos spinduliavimas, galintis paveikti Žemę, sukeldamas magnetines audras ir šiaurės pašvaistes. Nors iš pirmo žvilgsnio vainikas atrodo trapus ir beveik nematomas, jis jungia Saulę su kosmine erdve ir daro įtaką visai Saulės sistemai. |