Naudingos iškasenos Mėnulyje: viliojančios, bet ar pasiekiamos?

Ypatingą susidomėjimą kelia didžiuliai kiekiai izotopo helio-3 (beje, pastarojo aptikta ne tik Mėnulyje, tačiau ir kitų planetų, pavyzdžiui, Jupiterio, atmosferose).

Ši medžiaga vertinama kaip turėsianti milžinišką paklausą. Mat helis-3 yra branduolinės sintezės, vadinamosios „auksinės svajonės“, kuras. Branduolinė sintezė nuo įprastos branduolinės energijos išgavimo būdo skiriasi žymiai didesniais energijos kiekiais. Ir nors sintezės reaktoriai vis dar yra mokslinių bandymų ir tyrimų stadija, jau svarstoma kas bus, kuomet atsiras pramoninių sintezės reaktorių ir reikės spręsti kuro klausimus.

Jau dabar aišku, kad Žemėje helio-3 kiekiai yra tokie menki, jog pramoniniu būdu branduolinės sintezės tinkamai vykti nebus įmanoma. Štai todėl helio-3 kaina jau viršija 16 mln. JAV dolerių už kilogramą. Kuomet kaina pasiekia tokius „astronomines“ aukštumas, išteklių išgavimas Mėnulyje ir jų transportavimas į Žemę nebeatrodo kaip nereali mokslinė fantazija. Tuo labiau, jog jau seniau apskaičiuota, kad vieną kilogramą gabenti kosminiu laivu kainuotų apie 25 tūkst. JAV dolerių.

Nors helis-3 aptiktas ir kitose planetose, tačiau realiausia jį būtų galima išgauti nebent iš Mėnulio. Kaip teigia Matthew Genge, Londono karališkojo koledžo Inžinerijos fakulteto lektorius, Mėnulio atmosferos tyrimai įrodo, jog Žemės palydovas milijardus metų buvo bombarduojamas didelės energijos dalelėmis, kurių dalis nusėdo Mėnulio paviršiuje. Dauguma šių dalelių, įskaitant ir helį-3, gali būti išgaunamos kaitinant Mėnulio uolienas ir renkant dujas. Tikimasi, jog tokiu būdų būtų galima išgauti nuo milijonų iki šimtų milijonų tonų medžiagos.

Kalbant apie Mėnulio išteklius, nemažą susidomėjimą kelia ir vanduo. Jis galėtų būti naudingas kaip kuras misijoms į kosmosą – tokiu atveju Mėnulis vaidintų tarpinės „degalų kolonėlės“ vaidmenį. Eksperimentiškai nustatyta, kad Mėnulyje yra pakankamai daug sušalusio vandens, tinkamo tokiam tikslui.

Žinoma, kol kas sudėtinga įsivaizduoti kažką panašaus į Žemėje esančius požeminio vandens telkinių gręžinius. Vandens gavybą Mėnulyje reiktų suskirstyti į kelias fazes. Kol kas planuojama tik pirmoji stadija – užtikrinti būtiną vandens kiekį Mėnulyje liekančio personalo misijai ir reikiamiems tyrimams. Tik sėkmingai pasiekus šį etapą bus galima svarstyti apie vandens išgavimą kurui, o dar vėliau – gal ir transportavimui į Žemę.

Nežiūrint daugybės neaiškių klausimų ir technologinių iššūkių, susidomėjimas Mėnulyje atsiveriančiomis galimybėmis neslopsta. Tiesa, pasaulio vyriausybės kol kas į šias misijas žiūri atsargiai ir bando į jas įjungti privatų verslą.

Manoma, jog privatūs investuotojai šioje srityje už vyriausybines kosmoso agentūras pranašesni tuo, jog jie politiškai nerizikuoja. Tad praktiškai vienbalsiai sutariama, jog vienintelis tinkamas sprendimas Mėnulio resursų įsisavinimui yra verslo sfera. Tačiau tam reikia stiprių ir pajėgių kosmoso technologijas valdančių įmonių. Pirmiausia žvilgsnis krypsta į kosmoso turizmo pionierius, o čia sukaupta patirtis ateityje galėtų padėti tobulinti technologijas tiek, kad skrydžiai į Mėnulį taptų realiai įgyvendinamas uždavinys. Belieka spėlioti, kiek dar liko laukti šių pasiekimų? Tačiau jau dabar galima diskutuoti, kaip gi reikės šiuos išteklius pasidalinti.