Kosmonautas: tarybiniai „Buran“ buvo saugesni už NASA „Space Shuttle“

Vadinasi, „Buranų“ misija buvo atakuoti iš orbitos?

Vienareikšmiškai taip. Daugkartinio naudojimo erdvėlaiviai tam ypatingai tinka, kadangi jie gali keisti savo orbitą ir skriejimo trajektoriją – o tai reiškia, jog nuo jų atakų apsiginti būtų praktiškai neįmanoma. Tačiau, pasibaigus šaltajam karui, plėtoti tokią programą paprasčiausiai nebeliko poreikio.

Net jeigu ir taip, „Buranai“ juk nebūtų trukdę Rusijai statyti kosminę stotį „Mir“, kuri vėliau virto TKS?

Matote, mūsų technologijos buvo kiek kitokios: mums nereikėjo į kosmosą gabenti didelių kosminės stoties modulių, nes rusų kosminiai moduliai buvo suprojektuoti taip, jog turėjo savo variklius ir navigacijos sistemas. Moduliai prie kosminės stoties priskriedavo ir prisišvartuodavo patys – specialios transporto priemonės jų gabenimui nereikėdavo. O štai amerikiečių koncepcija – kiek kitokia. Jie daugkartinius erdvėlaivius naudoja bevariklių modulių nugabenimui į TKS, kur šie prie TKS prišvartuojami robotizuota ranka. Mes taip nedarydavome.

Kodėl pirmasis „Buran“ skrydis buvo įvykdytas be įgulos?

Skrydžio tikslas buvo išbandyti erdvėlaivio sistemas tam, kad erdvėlaivis, jei prireiktų, galėtų skristi absoliučiai autonominiu režimu. Vėliau tos pačios technologijos buvo pritaikytos mūsų komerciniuose lėktuvuose – pavyzdžiui, automatinėms nusileidimo sistemoms, kuriomis naudojamasi esant blogam orui.

Jei vis tik erdvėlaivis būtų pritaikytas skristi žmonėms, kuo „Buran“ skirtųsi nuo NASA „Space Shuttle“ erdvėlaivių?

Kalbant apie gelbėjimosi sistemas, „Buran“ įgula galėtų išsigelbėti bet kurioje skrydžio stadijoje. Erdvėlaiviuose buvo montuojama speciali gelbėjimosi sekcija, kuri kosmonautus išgelbėtu net ir paleidimo metu. NASA „šatluose“ to nėra. Be to, „Buranuose“ kiekvienam įgulos nariui buvo įrengta po katapultą. Vadinasi, katapultuotis pro erdvėlaivio šonines zonas galėjo ir erdvėlaivio vidurinėje dalyje sėdintys įgulos nariai.

Akivaizdu, kad „Buran“ buvo kuriamas JAV „šatlų“ pavyzdžiu. Bet ar „Buranams“ grėsė išorinių degalų talpyklų detalių (izoliacinės medžiagos) pažeidimas, kaip kad nutiko su erdvėlaiviu „Columbia“?

Ne. Galbūt savo išvaizda „Buranas“ ir buvo panašus į „šatlą“, tačiau veikimo principai „Burane“ buvo visiškai kitokie. „Burane“ nebuvo jokių išorinių degalų talpyklų – erdvėlaivis buvo montuojamas prie raketos-nešėjos „Energia“. Šios paviršiuje jokių specifinių detalių, dėl kurių kilo „Columbia“ katastrofa, paprasčiausiai nėra.

Kodėl buvo pasirinktas būtent toks technologinis sprendimas?

NASA erdvėlaiviai naudoja išorines degalų talpyklas, kad į pagrindinius variklius būtų tiekiamas skystas vandenilis ir deguonis. O „Buranuose“ jokių pagrindinių variklių nebuvo – juos į orbitą iškelti turėdavo raketa „Energia“, kuri galėjo būti sudaryta ir iš keturių kieto kuro variklių. Be to, „Energia“ raketoms izoliacinės medžiagos, dėl kurios pažeidimo sprogo „Columbia“, beveik nereikėjo – nedideli jos kiekiai buvo naudojami raketos viduje.

Ar NASA elgiasi teisingai, uždarydama „Space Shuttle“ programą?

Taip. Tai yra labai geras sprendimas – užbaigti šių „šatlų“ skrydžius ir susitelkti į naujų erdvėlaivių kūrimą. „Space Shuttle“ programa yra ir pasiutusiai brangi. Vis tik, nors „Soyuz“ yra gana sena technologija, ji yra bent jau patikima.