Netikėta. Paveikė ir Žemę. Kas nutiko Jupiteriui?

Tyrėjai tyrinėjo ankstyvuosius Jupiterio vystymosi etapus, remdamiesi dviem mažiausiais jo palydovais – Amaltėja ir Tebe. Jie skrieja aplink Jupiterį šiek tiek pasvirusiomis orbitomis, atitinkamai maždaug 181 900 ir 222 089 kilometrų aukštyje virš planetos debesų.

Analizuodama šių orbitų dinamiką kartu su planetos kampinio momento dėsniu, komanda galėjo įvertinti Jupiterio spindulį maždaug po 3,8 milijono metų nuo tada, kai Saulės sistema suformavo pirmuosius kietuosius kūnus. Tai buvo laikotarpis, kai išgaravo Saulės ūkas, iš kurio formavosi planetos. Remdamiesi savo skaičiavimais, mokslininkai mano, kad ankstyvasis Jupiteris buvo 2–2,5 karto didesnis nei šiandien, o jo magnetinis laukas buvo 50 kartų stipresnis.

Tuo metu Saulę supo medžiagos diskas, žinomas kaip protoplanetinis ūkas, kuris palaipsniui išsisklaidė ir sudarė planetas.

Tyrimo rezultatai gali suteikti naujos informacijos teorijoms apie kai kurių objektų susidarymą erdvėje. Šios teorijos rodo, kad Jupiteris ir dujų milžinai susiformavo kaip uolinė ir ledinė medžiaga (kuri sudaro šių planetų branduolius), sparčiai kaupianti dujas iš Saulės ūko.

Šis naujas tyrimas remiasi tradiciniais modeliais, pateikdamas tikslesnius Jupiterio dydžio, sukimosi greičio ir magnetinių sąlygų matavimus, kai jis dar buvo savo pirminėje būsenoje.

Šiuo metu nežinoma, kas lėmė tokį Jupiterio susitraukimą. Tyrimai rodo, kad dujų milžinai paprastai susidaro per branduolio akreciją – arba kai dujos greitai kaupiasi aplink ledo ir uolienų branduolį. Be to, naujausia analizė rodo, kad dujų milžinas turėjo didelę įtaką visos Saulės sistemos formavimuisi per savo milžinišką magnetinį lauką.

Tyrimo rezultatai ne tik rodo mūsų sistemos istoriją, bet ir gali būti panaudoti siekiant geriau suprasti, pavyzdžiui, egzoplanetų formavimosi procesus.

Tyrimas buvo paskelbtas žurnale „Nature Astronomy“.