Mokslininkai šokiruoti. Saulės sistemą supa nematoma siena. Į tą pragarą įskrido „Voyager“ zondai (Video)

Tai, kad tam tikros struktūra nematoma optiniame spektre, nereiškia, kad jos visai nėra. Apie tai sužinojo mokslininkai, analizavę „Voyager“ zondų, kurie savo misiją mūsų Saulės sistemoje pradėjo 1977 m., surinktus duomenis, rašo „IFL Science“ Viena iš išvadų, padarytų viso projekto metu, buvo ta, kad jos pakraštyje yra nematoma siena, kurios viduje vyrauja stebėtinai aukšta temperatūra.

Tai tikrai nebuvo matavimo klaidų pasekmė, nes tiek „Voyager 1“, tiek „Voyager 2“ susidūrė su ta pačia „kliūtimi“. Ten temperatūra svyruoja nuo 30 000 iki 50 000 laipsnių Celsijaus. Kaip tai apskritai įmanoma, juk kalbame apie labai toli nuo Saulės esančią sritį?

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad kuo toliau nuo mūsų žvaigždės, tuo žemesnė turėtų būti temperatūra. Ir šis principas realybėje atsispindi beveik visą laiką, todėl galime suprasti, kodėl Veneros ar Merkurijaus paviršius neabejotinai karštesnis nei Neptūno ar Plutono. Tačiau tam tikru momentu situacija apsiverčia ir temperatūra pakyla beprotiškai.

Visa tai dėl vadinamosios heliopauzės – regiono, kuriame prasideda tarpžvaigždinė terpė. Tokia sritis žymi ribą, ties kuria Saulė praranda savo dominuojančią įtaką aplinkai. Tai tiesiog mūsų sistemos riba, apsupta nematomo burbulo, vadinamo heliosfera.

„Voyager“ zondai patvirtino, kad Saulės sistemą supa vadinamoji heliosfera – riba tarp saulės ir tarpžvaigždinio vėjo sąveikos.

Saulė nuolat skleidžia didelės energijos daleles saulės vėjo pavidalu. Jos nukeliauja kelis kartus didesnį atstumą nei atstumas, skiriantis Plutoną nuo mūsų žvaigždės. Ir čia prasideda minėta heliopauzė. Dalelės pradeda sustoti, o tai paaiškina, kodėl temperatūra gali sparčiai kilti.

Tai tarsi dviejų srovių dvikova – viena sudaryta iš saulės vėjo, o kita – iš tarpžvaigždinio vėjo. Nuolatinis slėgis iš abiejų pusių sukuria gana griežtą ribą tarp šių dviejų regionų. „Voyager 1“ šią liniją kirto 2012 m. rugpjūčio 25 d. – pirmasis tai padaręs Žemės zondas. Antrasis istorijoje, žinoma, buvo „Voyager 2“, kuris šį veiksmą pakartojo po šešerių metų.

Tam tikra staigmena buvo ta, kad heliosferos kraštas gali judėti, o tai greičiausiai lemia Saulės aktyvumo ciklas tam tikru momentu. Paaiškinimasi leidžia suprasti, kodėl du zondai aptiko heliopauzę skirtingais atstumais nuo mūsų žvaigždės, pasiekdami šią ribą po kelerių metų vienas po kito. Dėl milžiniškos temperatūros ten astronomai šią sritį vadina ugnies siena.

Nenuostabu, juk kalbame apie dešimčių tūkstančių laipsnių Celsijaus vertes. O ką mokslininkai sužinojo po to, kai abu zondai paliko Saulės sistemą? Pavyzdžiui, kad magnetinis laukas srityje, esančioje tiesiai už heliopauzės, yra lygiagretus laukui heliosferos viduje.