Kosmoso gelmėse mokslininkai aptiko daugybę ryškių raudonų taškelių: kas tai?

Iš pradžių buvo manoma, kad tai ankstyvos galaktikos, o raudoną spinduliuotę kuria aktyvūs jų branduoliai. Visgi LRD savybės neatitinka įprastai būdingų aktyviems galaktikų branduoliams: jie neskleidžia rentgeno spindulių, turi plokščią infraraudonųjų spindulių spektrą, o jų šviesis beveik nekinta.

Dabar mokslininkai pasiūlė radikaliai kitokį paaiškinimą: LRD gali būti ne galaktikos, o supermasyvios žvaigždės – hipotetiniai dariniai, kurių masės siekia milijoną Saulės masių.

Tyrėjai sukūrė detalų supermasyvios žvaigždės atmosferos modelį. Jis atitinka vadinamosios trečiosios populiacijos žvaigždes be sunkesnių už helį elementų. Modeliuota žvaigždė puikiai atkartojo stebimų LRD šviesį ir spektrines savybes, ypač visiems LRD būdingą stiprią vandenilio beta linijos spinduliuotę bei kelių kitų vandenilio spektro linijų absorpciją.

Naujajame modelyje šias spektro savybes paaiškina išplėsta tanki fotosfera aplink supermasyvią žvaigždę. Pagal teorinius modelius, tokios žvaigždės galėjo egzistuoti tik ankstyvoje Visatoje. Bendra jų gyvavimo trukmė turėtų būti nuo šimtų tūkstančių iki milijonų metų, tačiau modeliuojama atmosferos struktūra atitinka tik laikotarpį, apimantį kelis tūkstančius metų iki gyvenimo pabaigos. Tai paaiškina, kodėl LRD yra gana reti objektai. Sprogusios supermasyvios žvaigždės sudarė pirmąsias juodųjų skylių užuomazgas.

Tai ne vienintelis galimas supermasyvių juodųjų skylių, randamų galaktikų centruose, kilmės paaiškinimas, bet šis – vienas iš rimtesnių. Jis leidžia supermasyvioms juodosioms skylėms atsirasti labai anksti kosminėje istorijoje, daug anksčiau nei jos turėtų atsirasti pagal alternatyvius galaktikų evoliucijos modelius.

Nors šis modelis dar reikalauja papildomų tyrimų patvirtinimui, jis suteikia vienodą fizinį paaiškinimą visoms LRD savybėms, tuo tarpu galaktikų modeliai reikalauja atskirų mechanizmų emisijos, absorbcijos ir kontinuumo paaiškinimui.

Tyrimo rezultatai arXiv.