„Iš numirusiųjų sugrįžęs palydovas siunčia paslaptingą signalą!“ Suglumę net ir labiausiai patyrę astronomai (Video)

Paslaptingas radijo signalo pliūpsnis iš 1964 m. užgesusio palydovo gali paskatinti naujus kosmoso stebėjimo procesus.

Vienas pažangiausių radijo teleskopų pasaulyje užfiksavo itin trumpą, bet neįtikėtinai galingą radijo signalą.

Paaiškėjo, kad šaltinis buvo NASA palydovas, paleistas 1964 m. Tačiau yra vienas keblumas: jis daugiau nei pusę amžiaus buvo laikomas „mirusiu“, rašo „Ecoticias“.

Šis vaiduokliškas palydovas yra „Relay 2“, paleistas 1964 m. sausio mėn. kaip NASA eksperimentinės ryšių programos dalis. Tačiau jo tarnavimo laikas buvo trumpas: jis nustojo veikti 1965 m., o 1967 m. buvo oficialiai paskelbtas neaktyviu. Nuo tada jis buvo laikomas tiesiog dar vienu kosminių šiukšlių gabalu – iki šiol...

Beveik po 60 metų jis vėl antraštėse. Australijos ASKAP radijo teleskopas aptiko galingo radijo signalo pliūpsnį, jis buvo tūkstančius kartų stipresnis už bet ką kitą, sklindantį iš dangaus. Tačiau signalas truko tik 30 nanosekundžių – milijardines sekundės dalis.

Per trumpas, kad būtų klasikinis greitasis radijo žybsnis (FRB), bet pakankamai stiprus, kad suglumintų net ir labiausiai patyrusius astronomus.

„Mes buvome sužavėti pagalvoję, kad radome kažką, ko anksčiau nematėme. Tai neįtikėtinai galingi radijo bangų pliūpsniai, trunkantys apie milisekundę. Mes nežinome, kas juos sukelia, ir bandome juos išsiaiškinti, nes jie prieštarauja visai žinomai fizikai“, – sakė Clancy Jamesas, Curtino universiteto Radioastronomijos instituto profesorius. 

Tik atlikę išsamią signalo krypties ir sklaidos analizę, astronomai suprato, kad jis atskriejo ne iš tolimos galaktikos, o iš Žemės orbitos, maždaug 4500 km aukštyje. O kaltininkas buvo „zombis palydovas“.

Žinoma, pirmoji mokslininkų reakcija buvo nusivylimas. Tačiau greitai ją pakeitė mokslinis susidomėjimas. Juk kaip neveikiantis palydovas be energijos ir veikiančių sistemų galėjo skleisti tokį galingą ir aiškų signalą po 57 metų?

Yra dvi įvykių versijos. Pirmoji – elektrostatinė iškrova. Laikui bėgant palydovas kaupė krūvį iš Žemės orbitoje esančios plazmos. Kai jis pasiekė kritinę masę, įvyko kibirkštis – ir atitinkamai radijo bangų pliūpsnis.

Antroji versija – mikrometeorito smūgis. Mažytė dalelė, sverianti mikrogramus, judanti daugiau nei 70 000 km/h greičiu, galėjo susidurti su palydovu, sukurdama plazmos debesį, kuris skleidė radijo signalą.

Be mokslinės sensacijos, ši istorija atkreipia dėmesį į augančią problemą: senų palydovų ir kosminių šiukšlių skleidžiamas radijo triukšmas gali trukdyti astronominiams stebėjimams. Didėjant paleidimų skaičiui, ypač susijusiems su tokiais megažvaigždynais kaip „Starlink“, duomenų užteršimo rizika gerokai padidėja.

Pranešama, kad nuo kosmoso amžiaus pradžios į orbitą paleista daugiau nei 20 000 palydovų. Pusė jų nebeveikia ir tyliai dreifuoja aplink planetą.