Neįtikėtina: žvaigždė išgyveno susidūrimą su juodąja skyle – ir grįžo dar kartą

Krentanti medžiaga formuoja akrecinį diską ir išskiria milžinišką energijos kiekį, kurį astronomai stebi kaip ryškų žybsnį, trunkantį kelias savaites ar mėnesius.

Dažniausiai žybsnis matomas rentgeno spindulių ruože – būtent taip turėtų spinduliuoti medžiaga, skriejanti labai arti juodosios skylės įvykių horizonto.

Tačiau prieš maždaug dešimtmetį aptiktas naujas TDE tipas – regimųjų-ultravioletinių spindulių žybsniai. Kai kurios jų savybės visiškai atitinka rentgeno TDE, tačiau bendras ryškumas ir temperatūra mažesni, o spinduliuojančio regiono spindulys – daug didesnis.

Iš kitos pusės, statistinė analizė aiškiai rodo, kad šie žybsniai „prisiliečia“ prie juodosios skylės įvykių horizonto. Iki šiol nei vienas teorinis modelis nepajėgė paaiškinti visų šių keistų savybių.

Dabar mokslininkai patvirtino, jog bent vienas toks žybsnis nutiko tada, kai žvaigždė išgyveno susidūrimą su juodąja skyle ir grįžo antrą kartą.

Įvykis AT2022dbl pasireiškė ryškiu žybsniu 2022 metais, o pernai, po 700 dienų, toje pačioje vietoje astronomai užfiksavo beveik identiško intensyvumo ir spektro žybsnį.

Mokslininkai atmetė gravitacinio lęšiavimo ir dviejų nepriklausomų susidūrimų galimybes – duomenys aiškiai rodo, kad tą pačią žvaigždę du kartus paveikė juodoji skylė.

Tai reiškia, kad pirmojo praskriejimo metu žvaigždė buvo suardyta tik iš dalies, išlaikė didžiąją dalį savo masės ir toliau skriejo (gal kiek pakitusia) orbita aplink juodąją skylę. Po beveik dvejų metų ji vėl priartėjo pakankamai arti, kad būtų paveikta antrą kartą. Šis atradimas keičia supratimą apie potvyninius suardymus.

Gali būti, kad daugelis ar net visi optinio-ultravioletinio ruožo TDE iš tiesų yra daliniai, o ne pilni žvaigždžių suardymai. Tai paaiškintų, kodėl stebimi žybsniai yra daug silpnesni nei teoriškai prognozuojami, kai žvaigždė sunaikinama visiškai.

Antra galimybė – daliniai ir pilni suardymai sukelia praktiškai vienodai atrodančius žybsnius, ko anksčiau nebuvo tikimasi.

Bet kuriuo atveju reikės iš naujo apmąstyti teorinius modelius, aiškinančius optinio-ultravioletinio ruožo TDE savybes ir prognozuojančius jų dažnumą.

Tyrėjai tikisi 2026 metų pradžioje, praėjus dar vienoms 700 dienų, stebėti trečią žybsnį, kuris galėtų patvirtinti, ar antrasis susidūrimas taip pat buvo dalinis.

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „The Astrophysical Journal Letters“.