„Wow!. Byla vėl atverta.“ Dramatiškas posūkis

Beveik pusę amžiaus astronomus ir mokslinės fantastikos gerbėjus žavėjo garsusis „Wow!“ signalas – galingas, nepaaiškinamas radijo pliūpsnis, 1977 m. užfiksuotas Ohajo valstijos universiteto SETI projekto. Dabar „Arecibo Wow!“ projekto tyrėjai ieško mokslinio šios kosminės paslapties paaiškinimo.

Kai astronomas Jerry Ehmanas 1977 m. rugpjūčio 15 d. peržiūrėjo kompiuterinius „Big Ear“ radijo teleskopo spaudinius, jis susidūrė su kažkuo tokiu nepaprastu, kad parašė „Wow!“ popieriaus paraštėje – tokiu vardu signalas vadinamas iki šiol. 72 sekundžių trukmės signalas buvo toks stiprus ir neįprastas, kad dešimtmečius buvo laikomas vienu perspektyviausių kandidatų į nežemiškos intelekto žinutę. Nepaisant daugybės bandymų, signalo niekada nepavyko priimti dar kartą, o tai tik padidino jo paslaptį. Iki šiol.

„Arecibo Wow!“ projekto tyrėjai iš naujo išanalizavo dešimtmečių senumo, anksčiau neskelbtus stebėjimo duomenis, taikydami šiuolaikinius signalų analizės metodus. Rezultatai, kurie netrukus bus paskelbti žurnale „Astrophysical Journal“ ir jau prieinami internete, pateikia tiksliausią iki šiol mįslingo signalo apibūdinimą ir naujų užuominų apie jo kilmę.

„Mūsų rezultatai iki galo neišsprendžia „Wow!“ signalo paslapties“, – sako Puerto Riko universiteto Arecibo mieste profesorius Abelis Méndezas, slopindamas euforiją. Jis priduria: „Tačiau jie mums suteikia aiškiausią vaizdą, kas tai buvo ir iš kur jis atėjo.“ Šis naujas patikslinimas leis „būsimus stebėjimus atlikti efektyviau nei bet kada anksčiau“, – pranešime spaudai cituojamas A. Méndezas.

Mokslininkai pateikia astrofizinį signalo paaiškinimą. Jį galėjo sukelti staigus vandenilio linijos paūmėjimas tarpžvaigždinių debesų spektre, kurį sukėlė stiprus, trumpalaikis spinduliuotės šaltinis, pavyzdžiui, magnetaro protrūkis arba pasikartojančių minkštųjų gama spindulių neutroninė žvaigždė (SGR).

Tyrėjai įtaria, kad siaurajuostę emisiją, atitinkančią „Wow!“ signalo savybes, galėjo sukelti mazerio žybsniai arba superspinduliavimo mechanizmai. Ši hipotezė paaiškintų visas pastebėtas signalo savybes ir rodytų, kad tai gali būti pirmasis užfiksuotas mazerio tipo žybsnis vandenilio linijoje.

Pakartotinis archyvinių duomenų įvertinimas taip pat leido daug tiksliau nustatyti signalo savybes. Signalo vieta buvo nustatyta kaip dvi gretimos dangaus sritys (rektascensija 19 val. 25 min. 02 s ± 3 s arba 19 val. 27 min. 55 s ± 3 s ir deklinacija -26° 57′ ± 20′ (J2000)). Tai yra tiksliau ir šiek tiek pasislinkę duomenys, palyginti su ankstesniais vertinimais. Šie patikslinimai galėtų paaiškinti, kodėl dešimtmečius trukę tolesni stebėjimai nepadėjo nustatyti signalo šaltinio. „Mes nagrinėjame senus archyvinius duomenis taikydami šiuolaikinius mokslinius metodus. Tai šiek tiek panašu į kosmoso archeologiją“, – sako dr. Hectoras Socasas-Navarro, Europos saulės teleskopų fondo direktorius ir vienas iš šio tyrimo bendraautorių.

Šie rezultatai sustiprina natūralios astrofizinės kilmės argumentus, o radijo trukdžių paaiškinimas atrodo vis mažiau tikėtinas. Jie taip pat pabrėžia istorinių duomenų ilgalaikę vertę atsakant į šiandienos astronominius klausimus.

„Arecibo Vow!“ tęsia savo darbą, kurio tikslai yra sisteminga nepaaiškinamų radijo signalų paieška istoriniuose archyvuose ir nauji stebėjimai mažais ir dideliais radijo teleskopais. Komandos užduotys taip pat apima visų likusių „Didžiosios ausies“ radijo teleskopo duomenų skaitmeninimą ir archyvavimą. „Šis tyrimas neužbaigia bylos“, – pabrėžia A. Méndezas. „Jis ją vėl atveria, bet dabar su daug tikslesniu žemėlapiu.“