Didžiojo sprogimo aidus galima pamatyti įprastame televizoriuje. Kaip tai įmanoma?

Triukšmas, kuris skambėjo kaip statinis triukšmas radijo imtuve, buvo aptinkamas visur, kur mokslininkai nukreipė savo teleskopą. Iš pradžių jie manė, kad paslaptingo triukšmo šaltinis yra pats teleskopas, miesto triukšmas arba balandžiai, gyvenantys teleskopo antenoje. Tačiau net ir po to, kai mokslininkai pašalino balandžius ir atmetė kitus galimus triukšmo šaltinius, jis išliko.

Kiti astronomai skirtingose ​​pasaulio dalyse susidūrė su ta pačia problema, nors šiuos duomenis pripažino beprasmiais.

Šis triukšmas buvo girdimas skirtinguose teleskopuose skirtingose ​​pasaulio dalyse, nes tai buvo kosminė foninė mikrobangų spinduliuotė (cosmic microwave background (CMB) – Didžiojo sprogimo liekamoji spinduliuotė, kuri vis dar persmelkia visą Visatą.

Penziasas ir Wilsonas pirmieji suprato, kad rado Didžiojo sprogimo teorijos įrodymus ir galiausiai už savo darbą gavo Nobelio fizikos premiją.

Tačiau radijo teleskopai nebuvo vieninteliai įrankiai, galėję aptikti kosminę foninę mikrobangų spinduliuotę. Pavyzdžiui, įprasti analoginiai televizoriai ir radijo imtuvai galėjo padėti mums išgirsti Didžiojo sprogimo aidus.

Reikalas tas, kad senuose televizoriuose perjungiant kanalus, ekranuose atsirasdavo vadinamasis „baltasis triukšmas“ (snow). Dalis šių trukdžių buvo reliktinė spinduliuotė, nors, žinoma, prie jos prisidėdavo ir trukdžiai iš kitų šaltinių.

Šiuolaikiniai skaitmeniniai televizoriai ir radijo imtuvai negali užfiksuoti kosminės mikrobangų foninės spinduliuotės, tačiau ji niekur nedingo. Mikrobangų diapazone vis dar galima aptikti kosminės mikrobangų foninės spinduliuotės pikus.