Paslaptingas milžinas. Sveria 300 000 saulių ir klajoja po galaktiką. Jis išvis neturėtų egzistuoti

Astronomai ką tik aptiko kažką, kas pagal dabartines žinias neturėtų egzistuoti ten, kur tai buvo rasta. Šis atradimas gali priversti mus peržiūrėti fundamentalius kosmoso evoliucijos pagrindus. Apie ką tiksliai kalbama? Tolimoje nykštukinėje galaktikoje buvo pastebėtas vienišas objektas, skleidžiantis galingus radijo signalus. Jis yra beveik už 3000 šviesmečių nuo savo gimtosios galaktikos centro, ir tai kelia tikrą mįslę mokslininkams.

Kosminis klajūnas tolimoje galaktikoje

Maždaug 300 000 Saulės masių objektą identifikavo komanda, vadovaujama dr. Tao An iš Šanchajaus astronomijos observatorijos. Ši klajojanti juodoji skylė yra maždaug už 230 milijonų šviesmečių nuo Žemės ir nutolo nuo savo galaktikos centro beveik kiloparseku.

„Tai – tarsi kosminis švyturys, kurį uždegė klajojanti juodoji skylė. Nors ji nuklydo nuo galaktikos centro, vis dar skleidžia milžinišką energiją“, – aiškina Yuanqi Liu.

Išskirtinį šio radinio pobūdį lemia tai, kad objektas vis dar aktyviai ryja materiją, tuo pat metu skleisdamas neįprastai galingas radijo čiurkšles. Iš tūkstančių tirtų nykštukinių galaktikų tik ši viena atitiko visus kriterijus, patvirtinančius tokio reiškinio egzistavimą. 2023 m. vasario mėnesį atlikti stebėjimai pateikė tvirtų įrodymų apie šio nepaprasto objekto buvimą. Mokslininkai aptiko kompaktišką radijo branduolį, kurio temperatūra viršija milijardą kelvinų, bei čiurkšlių struktūrą, nusidriekusią net 7,2 šviesmečio. Archyvinių duomenų, apimančių pastaruosius tris dešimtmečius, analizė atskleidė būdingą, netaisyklingą šviesio kitimą, kuris paneigia kitus galimus paaiškinimus, tokius kaip supernovų liekanos.

Nauji klausimai apie juodųjų skylių evoliuciją

Šis atradimas kelia abejonių dėl dabartinių teorijų apie juodųjų skylių augimą. Iki šiol buvo manoma, kad šie objektai vystosi tik galaktikų centruose. Dabar aiškėja, kad jų evoliucija gali turėti ir alternatyvių kelių. Kompiuterinės simuliacijos rodo, jog reikšminga dalis juodųjų skylių nykštukinėse galaktikose galėjo būti išstumtos toli nuo savo pradinių pozicijų. Tai reiškia, kad tokie reiškiniai gali būti daug dažnesni, nei manyta iki šiol.

Nykštukinės galaktikos yra savotiškos kosminės fosilijos, saugančios informaciją apie ankstyvuosius juodųjų skylių vystymosi etapus. Dėl mažesnės masės ir paprastesnės evoliucinės istorijos jos suteikia unikalią galimybę tyrinėti procesus, vykusius jaunoje visatoje. Iš tūkstančių nagrinėtų objektų tik vienas patvirtino klajojančio aktyvaus galaktikos branduolio egzistavimą. Kaip pažymi Mar Mezcua, nykštukinėse galaktikose itin sunku gauti aiškius stebėjimų įrodymus apie tokius reiškinius.

Šis atradimas turi didelę reikšmę siekiant suprasti tarpusavio juodųjų skylių ir galaktikų evoliuciją. Skleidžiamų čiurkšlių galia verčia iš naujo įvertinti aktyvių galaktikų branduolių įtaką procesams mažos masės galaktikose. Net ir klajojančios juodosios skylės gali smarkiai paveikti žvaigždžių formavimąsi bei dujų dinamiką savo gimtosiose galaktikose. Tai leidžia manyti, kad galaktikų evoliuciją formuojantys procesai yra kur kas sudėtingesni, nei buvo manoma. Astronomai planuoja ieškoti panašių objektų kitose nykštukinėse galaktikose, kas galėtų atskleisti ištisą klajojančių juodųjų skylių populiaciją. Jos gali būti raktas į supratimą, kaip po Didžiojo sprogimo atsirado pirmosios supermasyvios juodosios skylės. Todėl nėra abejonių – kalbame apie potencialiai revoliucinį atradimą.