Ne tik meteoritai: į Žemę gali trenktis tarpžvaigždiniai klajūnai – pavojingiausi taškai jau nustatyti

Mičigano valstijos universiteto mokslininkai tyrė, iš kokių krypčių tarpžvaigždiniai objektai dažniausiai atsitrenkia į Žemę ir kurioms planetos dalims kyla didžiausia smūgio rizika.

Tarpžvaigždiniai objektai yra kūnai, kurie į Saulės sistemą atskrenda iš kosmoso. Pirmasis žinomas toks objektas buvo „Oumuamua“, praskriejęs pro Saulę 2017 m. Tuomet, 2019 m., pasirodė kometa „2I/Borisov“, o dabar kometa „3I/Atlas“ jau yra vidinėje Saulės sistemoje.

Pasak tyrimo autorių, per 4,6 milijardo metų Saulės sistemą greičiausiai praskriejo milijonai tokių objektų. Kai kurie iš jų galėjo atsitrenkti į Žemę, sukurdami senovinius kraterius, kurių pėdsakai matomi ir šiandien.

Tyrimui, pavadintam „Su Žeme susiduriančių tarpžvaigždinių objektų pasiskirstymas“, vadovavo astrofizikas Darrylas Seligmanas. Tyrimas rodo, kad dauguma tarpžvaigždinių kūnų atskrenda iš dviejų pagrindinių krypčių: Saulės apekso (kryptis, kuria Saulė juda Galaktikos viduje) ir galaktikos plokštumos, kurioje yra dauguma Paukščių Tako žvaigždžių.

Modeliacijos parodė, kad tokie objektai juda dideliu greičiu, tačiau tie, kurie iš tikrųjų galėtų susidurti su Žeme, paprastai yra lėtesni. Tai paaiškinama tuo, kad Saulės gravitacija gali „pagauti“ lėtesnius kūnus ir nukreipti juos trajektorija, kuri kerta mūsų planetos orbitą.

Tyrėjai taip pat pastebėjo sezoninius skirtumus. Pavasario mėnesiais Žemė juda Saulės apekso link, todėl galimi susidūrimai įvyksta didesniu greičiu. Tuo tarpu žiemą galimų smūgių skaičius yra šiek tiek didesnis, nes planeta tada yra priešingoje orbitos pusėje. 

Regionams netoli pusiaujo kyla didžiausia smūgio rizika. Mokslininkai taip pat nustatė nedidelį smūgio tikimybės padidėjimą Šiaurės pusrutulyje, kur gyvena didžioji dalis žmonijos.

„Tarpžvaigždiniai objektai labiau linkę susidurti su Žeme žemose platumose, netoli pusiaujo. Šiaurės pusrutulyje taip pat pastebima didesnė tikimybė“, – teigiama tyrime.

Autoriai pažymi, kad tyrime nenustatytas tikslus tarpžvaigždinių objektų skaičius, nes tokių duomenų dar nėra. Tačiau rezultatai padės būsimiems stebėjimams, ypač Vera Rubin observatorijai ir jos „Legacy Survey of Space and Time“.

Šis tyrimas suteikė mokslininkams supratimą apie tai, kur, kada ir kur tarpžvaigždiniai objektai gali atsitrenkti į Žemę. Būsimi stebėjimai leis mums patikrinti šių išvadų tikslumą.