Tobula vieta gyvybei. Atradimas Marse. Kalba visas pasaulis

Šendženo universiteto mokslininkai pranešė ką tik aptikę aštuonis galimus įėjimus į urvus, kurie galėjo susiformuoti vandeniui ištirpinus uolienas. Šie urvai yra Marse ir gali būti itin įdomūs tyrėjams, ieškantiems buvusios ar net dabar esančios gyvybės pėdsakų Raudonojoje planetoje.

Chenyu Dingo vadovaujama Šendženo universiteto tyrėjų komanda aprašė pirmuosius įrodymus, rodančius, kad Marse egzistuoja karstiniai urvai. Tai nepaprastai svarbus atradimas planetoje, kur iki šiol žinojome tik apie lavos tunelius. Naujausiame savo darbe mokslininkai nurodė aštuonis galimus įėjimus į tokius urvus Hebrus Valles regione šiaurės vakarinėje planetos dalyje.

Tyrėjai teigia, kad šios struktūros galėjo susiformuoti tuomet, kai po planetos paviršiumi esantis vanduo tirpdė karbonatų ir sulfatų turtingas uolienas. Tokie mineralai lengvai tirpsta, o Žemėje tai lemia karstinių urvų atsiradimą. Dabar aiškėja, kad identiškos struktūros gali egzistuoti ir Raudonojoje planetoje.

Mokslininkų identifikuoti objektai – tai gilūs, daugiausia apskriti įgriuvimai. Jie visiškai nepanašūs į smūginius kraterius, kurie paprastai turi pakilusias briaunas ir aplink išmėtytą medžiagą. Šie dariniai kur kas labiau primena įgriuvimus, atsiradusius sugriuvus tuščių požeminių urvų skliautams.

Tyrėjai išanalizavo duomenis, gautus iš „Mars Global Surveyor“ zondo spektrometro TES (Thermal Emission Spectrometer). Spektrometras aplink įgriuvimus aptiko karbonatų ir sulfatų turtingų uolienų. Šių mineralų buvimas patvirtina hipotezę, kad vanduo galėjo dalyvauti formuojant nuotraukose matomas struktūras.

Be to, mokslininkai panaudojo itin didelės raiškos vaizdus ir sukūrė trimates struktūrų rekonstrukcijas. Įgriuvimų geometrinės savybės atitinka vandens sukelto slinkimo scenarijų, o ne vulkaninę ar tektoninę veiklą. Tai pirmas taip įtikinamai dokumentuotas karstinių urvų aptikimas Raudonojoje planetoje.

Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tokie urvai gali tapti svarbiais būsimos robotų ar žmonių misijų tikslais. Net jei juose nebūtų gyvybės pėdsakų, jie galėtų būti naudojami kaip nusileidimo vietos ar natūralūs astronautų prieglobščiai, saugantys nuo kosminės radiacijos ekspedicijų metu.