Brūkšninis kodas Marse. Kažkas atsitrenkė į Raudonąją planetą

Marsą tyrinėjanti zondo „Trace Gas Orbiter“ kamera užfiksavo neįprastą vaizdą Marso paviršiuje. Nuotraukoje, kurioje matyti vulkano Apollinaris Mons šlaitas, matosi tamsūs dryžiai, primenantys „brūkšninių kodų“ raštą. Europos kosmoso agentūra (ESA) paaiškina, kad tai – nuo meteoroido smūgio sukeltos lavinos pėdsakai.

Tamsūs dryžiai ant neveikiančio ugnikalnio Apollinaris Mons šlaitų buvo nufotografuoti 2023 m. Kūčių dieną. ESA teigia, kad iš tikrųjų tai dulkėmis apdengtos dalelės, kurios nuslinko po smūgio sukeltų virpesių. Kiekvienas nuotraukoje matomas dryžio ruožas skiriasi pločiu – nuo kelių metrų iki kelių šimtų metrų – ir ant rūdžių spalvos Marso šlaitų sudaro aiškų raštą.

Nors tokie dariniai dengia mažiau nei 0,1 proc. planetos paviršiaus, mokslininkai pabrėžia jų svarbą dulkių apykaitai. Apskaičiavimai rodo, kad kasmet jie perneša tiek dulkių, kiek bent dvi didžiausios globalios dulkių audros. Tai daro juos svarbiu Marso klimato elementu.

Naujausias Berno universiteto mokslininkų tyrimas rodo, kad meteoroidų smūgiai sukelia mažiau nei vieną iš tūkstančio tokių dryžių. Dauguma jų susidaro sezoniniu būdu, kai sustiprėja vėjo ir dulkių aktyvumas.

„Meteoroidų smūgiai ir virpesiai vietiniu mastu svarbūs, bet globaliai jų poveikis ribotas“, – teigė Bickelis ESA pranešime.

Tyrimas apėmė dešimtis tūkstančių nuotraukų ir milijonus dryžių

Norėdami prieiti prie šių išvadų, tyrėjai išanalizavo daugiau nei 2 mln. dryžių 90 tūkst. nuotraukų, padarytų Marso orbita skriejančio zondo „Mars Reconnaissance Orbiter“ laikotarpiu 2006–2024 m., daugiausia naudojant CTX kamerą. Mokslininkai pasitelkė patobulintą giluminio mokymosi algoritmą, leidusį nustatyti dryžių atsiradimo laiką, vietą ir sezoninius jų pasikartojimo modelius.

Rezultatai rodo, kad dryžiai dažniausiai susidaro ypač pietiniame pusrutulyje vasarą ir rudenį, kai vėjo greitis pakankamas pernešti smėlio daleles. Paaiškėjo, kad bendra dulkių, pernešamų šiais dryžiais, kiekis sudaro apie ketvirtadalį metinės apykaitos tarp planetos paviršiaus ir atmosferos – panašiai kaip dvi didžiausios globalios dulkių audros. Bickelis taip pat nurodė, kad palankiausios sąlygos susidaryti dryžiams būna auštant ir sutemus.

Tyrimo autoriai pažymi, kad ypač Amazonis, Olimpo kalno aureolės, Tharsis, Arabia ir Elysium regionuose stačių šlaitų, laisvo paviršiaus medžiagos ir „pakankamai stipraus“ vėjo derinys kartu provokuoja tokio tipo nuoslinkius.