„Greičiausi – ir energingiausi.“ Nustatė, kada Žemei smogs tarpžvaigždiniai objektai

Mičigano valstijos universiteto mokslininko Darrylo Seligmano vadovaujama komanda atliko hipotetinių tarpžvaigždinių objektų, galinčių susidurti su Žeme, skrydžio trajektorijų simuliacijas. Analizė rodo, kad tikėtiniausi kosminių susidūrimų kaltininkai būtų palyginti lėti objektai, skriejantys mažo ekscentriškumo orbitomis, labiau panašiomis į apskritimą nei į pailgą elipsę.

Didžiausia rizika

Tyrėjai apskaičiavo, kad daugiausia galimų susidūrimų įvyktų žiemą, kai Žemė yra nukreipta į vadinamąjį antiapeksą – tašką, nuo kurio Saulės sistema tolsta keliaudama per Paukščių Taką. Tuo tarpu greičiausi – ir energingiausi – smūgiai būtų labiau tikėtini pavasarį, kai Žemė juda Saulės judėjimo Galaktikoje kryptimi.

Simuliacijos rodo, kad tikėtinos tokių objektų kritimo vietos koncentruojasi žemose platumose, netoli pusiaujų. Nedidelis statistinio „kryžiuko“ poslinkis šiaurės pusrutulio link siejamas su Žemės judėjimo geometrija jos atžvilgiu į tą kryptį, iš kurios tarpžvaigždiniai objektai galėtų atskrieti.

Iš kur atskrieja tarpžvaigždiniai objektai?

Seligmano komanda daro prielaidą, kad didelė šių kūnų dalis gali kilti iš žvaigždžių sistemų aplink M tipo žvaigždes – raudonąsias nykštukes, kurios yra gausiausia žvaigždžių klasė Paukščių Take. Būtent jų aplinkoje dažniausiai vyksta mažų kūnų gravitacinis „išsviedimas“ į tarpžvaigždinę erdvę, o nemaža dalis tokių objektų gali atsklisti iš vadinamojo saulinio apekso krypties, išilgai galaktikos plokštumos, kurioje yra ir Saulės sistema.

Simuliacijų rezultatai rodo, kad pavojingiausi būtų ne patys greičiausi, o santykinai lėti tarpžvaigždiniai objektai. Mažesnis jų greitis padidina tikimybę, kad jie bus pagauti Saulės gravitacijos, o tuomet „permodeliuoti“ į trajektorijas, galinčias kirsti Žemės orbitą ir sukelti susidūrimą.

Hiperbolinės orbitos

Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad tarpžvaigždiniai objektai paprastai juda hiperbolinėmis orbitomis, kurios jų gravitaciškai nesieja su Saule. Tokie pavyzdžiai yra garsieji Oumuamua ir kometa 2I/Borisov. Jie skrido labai ekscentriškomis orbitomis, saugiai praskriejo pro Žemę ir jau palieka Saulės sistemą, nors egzistuoja menka tikimybė, kad abu galėjo būti išmesti ir iš Oorto debesies pakraščių.

Kosminė rizika, bet be panikos

Tyrimo autoriai pabrėžia, kad jų darbas yra hipotetinis ir skirtas pirmiausia geriau suprasti galimas tarpžvaigždinių objektų trajektorijas bei įvertinti Žemei tenkančią riziką. Šiuo metu žinomi tarpžvaigždiniai objektai Žemei pavojaus nekelia, tačiau per 4,6 mlrd. metų istoriją galėjo įvykti keli tokie susidūrimai, o nauji objektai gali pasirodyti netikėtai.