Harvardo profesorius perspėja: 3I/ATLAS gali būti ne tai, kuo dedasi – ruošiamas „perėmimo“ planas

Tai tik trečiasis patvirtintas svečias iš už mūsų sistemos ribų. Mokslininkų identifikuotas praėjusių metų liepos 1 d., arčiausiai Saulės 3I/ATLAS atsidūrė spalio 29 d. Tačiau dabar kyla vis daugiau klausimų. Kiek iš tikrųjų yra tokių tarpžvaigždinių klajūnų?

Harvardo universiteto astrofizikas Avi Loebas pabandė įvertinti, kokio dažnumo tai gali būti objektai. Jo skaičiavimai stulbinantys. Jei 3I/ATLAS yra tipinė natūrali kometa, Paukščių Take jų gali būti net 1023. Šis neįsivaizduojamas skaičius reiškia, kad kiekvienai mūsų galaktikos žvaigždei vidutiniškai tektų apie trilijoną panašių kūnų.

Bendra šios hipotetinės populiacijos masė sudarytų maždaug 17 % Žemės masės. Loebas pabrėžia, kad norint suformuoti tokį kiekį materijos, milijardai žvaigždžių per pastaruosius dešimt milijardų metų turėjo apdoroti medžiagą, kurios masė prilygsta trims milijonams Saulių.

Jei šios prognozės pasitvirtintų, per visą Žemės istoriją mus galėjo aplankyti net milijardas tokių tarpžvaigždinių bastūnų. Tokia perspektyva gerokai sumenkina dabartinio atradimo unikalumą. Vietoj neeilinio įvykio greičiausiai stebime kosminės statistikos apraišką, veikiančią nepalyginamai didesniu mastu, nei galime įsivaizduoti.

Tačiau Loebas svarsto ir visai kitą galimybę, kuri iš esmės keičia šio susitikimo interpretaciją. Jei paaiškėtų, kad 3I/ATLAS yra nežemiškos technologijos kūrinys, tikslingai nukreiptas į vidinę Saulės sistemos dalį, jo reikšmė būtų visiškai kitokia. Pagal šį scenarijų jo populiacija neabejotinai būtų kur kas mažesnė, o mūsų kaimynystė taptų ypatingo intereso vieta. Skirtumas tarp šių dviejų variantų yra fundamentalus:

• Pirmasis svečią paverčia vienu iš begalės atsitiktinių kosminių dulkių grūdelių.
• Antrasis jį paverstų potencialiai tikslingu signalu ar zondu, nusipelniusiu maksimalaus mokslo dėmesio.

Problema ta, kad dabartiniai mūsų stebėjimo instrumentai nepajėgia patikimai nustatyti, kuris scenarijus yra teisingas.

Trijų sluoksnių gynybos sistema

A. Loebas siūlo sukurti daugiapakopę sistemą, kuri leistų geriau ištirti būsimus tarpžvaigždinius klajūnus:

• Pirmasis lygmuo: apžvalgos teleskopų tinklas, kurio užduotis būtų ankstyvas kandidatų aptikimas.
• Antrasis etapas: pažangūs didelės raiškos stebėjimai, pavyzdžiui, naudojant šimto metrų optinį interferometrą Mėnulyje. Tai leistų atskirti paprastą uolieną nuo dirbtinės struktūros.
• Trečiasis elementas: ambicingiausios perėmimo misijos. Į pavojų išsiųsti kosminiai zondai galėtų įgyvendinti du tikslus: nusileisti ant natūralių objektų ieškant organinių junginių arba neutralizuoti potencialią grėsmę, jei objektas pasirodytų esąs dirbtinis artefaktas.

Sprendimas pradėti tokią misiją būtų priimamas remiantis specialia klasifikavimo skale, vertinančia objekto dirbtinės kilmės tikimybę. Nors „Hubble“ ir antžeminiai teleskopai užfiksavo charakteringą materijos srautą (vadinamąją „priešuodegę“), kuris stipriai nurodo į natūralią kometinę 3I/ATLAS kilmę, tai visiškai neužbaigia diskusijos – moksle visada verta palikti vietos staigmenai.

„Tikiuosi, kad gyvensiu pakankamai ilgai, jog pamatyčiau, ką šie trys atrankos sluoksniai ras tarp mūsų tarpžvaigždinių 'pasimatymų partnerių'. Po daugybės susitikimų turėsime gerą supratimą apie tai, kas yra išskirtinis 'laimikis'“, – apibendrina mokslininkas.

3I/ATLAS vizitas akivaizdžiai parodo, kaip stipriai mūsų galimybės pažinti Visatą vis dar nusileidžia kosminiam reiškinių mastui. Ar tai buvo vienas iš milijardų atsitiktinių svečių, ar kažkas daugiau? Atsakymui į šį klausimą reikia ne tik geresnės įrangos, bet, svarbiausia, naujo mąstymo apie mūsų vaidmenį galaktikoje.