Jos baisesnės net už juodąsias skyles. Klajoja 3000 km/s greičiu keldama grėsmę Žemei

Įsivaizduokite juodąją skylę, judančią 1000 km/s greičiu Saulės sistemos pakraštyje. Dėl to gali pasikeisti išorinių planetų orbitos. Tai gali pakeisti vidinių planetų, įskaitant Žemę, orbitas. Tokia įvykių raida lemtų Saulės sistemos sunaikinimą.

Nors klajojančios juodosios skylės (runaway black holes) ilgą laiką egzistavo tik teoriškai, praėjusiais metais mokslininkai rado aiškių ženklų, kad jos egzistuoja realybėje. Astrofizikas Davidas Blairas iš Vakarų Australijos universiteto aiškina, kas yra klajojančios juodosios skylės.

Septintajame dešimtmetyje Naujosios Zelandijos matematikas Roy Kerras rado Einšteino bendrosios reliatyvumo teorijos lygčių, aprašančių besisukančias juodąsias skyles, sprendimą.

Tokiu būdu paaiškėjo, kad juodąsias skyles galima atskirti tik pagal tris savybes: masę, sukinį ir elektros krūvį. Garsioji Einšteino formulė E = mc² teigia, kad energija turi masę. Juodosios skylės atveju Kerro sprendimas rodo, kad iki 29 % juodosios skylės masės gali būti sukinio energija.

Anglų fizikas Rogeris Penrose prieš 50 metų parodė, kad ši juodųjų skylių sukimosi energija gali būti išlaisvinta. Tai taip pat gali nutikti, kai susijungia dvi juodosios skylės.

Vėliau mokslininkai iškėlė hipotezę, kad susidūrusios ir susijungusios dvi besisukančios juodosios skylės sukuria gravitacines bangas arba erdvėlaikio audinio raibulius. Gravitacinių bangų energija viena kryptimi gali būti išlaisvinta daug stipriau nei kita, todėl juodosios skylės gali šaudyti kaip raketos priešingomis kryptimis. Teorija rodo, kad jei dviejų susiduriančių juodųjų skylių sukiniai būtų suderinti teisinga kryptimi, susidariusi juodoji skylė galėtų pasiekti tūkstančių kilometrų per sekundę greitį.

Visa tai buvo teorinis pagrindimas iki tol, kol astrofizikai 2015 m. pirmą kartą aptiko gravitacines bangas, sklindančias iš susiduriančių juodųjų skylių. Tolesni stebėjimai parodė, kad kai kurios juodųjų skylių poros turėjo atsitiktinai orientuotas sukimosi ašis ir kad daugelis jų turėjo labai didelę sukimosi energiją. Visa tai rodė realią nevaldomai judančių juodųjų skylių galimybę. Judėdamos 1% šviesos greičio, jų trajektorijos erdvėje būtų beveik tiesios.

Rasti santykinai mažas klajojančias juodąsias skyles yra sudėtinga užduotis. Tačiau klajojanti juodoji skylė, kurios masė yra milijoną ar milijardą kartų didesnė už Saulės masę, judėdama per galaktiką turės didelį poveikį savo aplinkai.

Prognozuojama, kad tokios juodosios skylės paliks žvaigždžių pėdsaką, kuris susidaro iš tarpžvaigždinių dujų, panašiai kaip reaktyvinio lėktuvo inversijos pėdsakas. Žvaigždės susidaro iš suslėgtų dujų ir dulkių, kurias traukia ištrūkstanti juodoji skylė.

Praėjusiais metais kelios mokslininkų grupės paskelbė atradusios klajojančias juodąsias skyles, kurios palieka žvaigždžių pėdsaką, ir buvo padarytos nuotraukos, įrodančios nevaldomų juodųjų skylių egzistavimą.

Tolimoje galaktikoje aptikta klajojanti juodoji skylė, kurios masė 10 milijonų kartų didesnė už Saulės masę. Ji juda per galaktiką 1000 km/s greičiu ir palieka 200 000 šviesmečių ilgio žvaigždžių pėdsaką.

Kitoje galaktikoje aptikta klajojanti juodoji skylė, kurios masė 2 milijonus kartų didesnė už Saulės masę. Ji juda 300 km/s greičiu ir palieka 25 000 šviesmečių ilgio žvaigždžių pėdsaką.

Jei egzistuoja šios masyvios, klajojančios juodosios skylės, tuomet turi būti ir mažesnių, panašių juodųjų skylių, kurios gali keliauti tarp galaktikų. Gali būti, kad viena iš jų gali atsirasti mūsų Saulės sistemoje, o tai gali turėti katastrofiškų pasekmių.