Dėl ilgo buvimo orbitoje deformuojasi astronautų akių obuoliai

Mokslininkai ištyrė 27 astronautus, kurie dalyvavo mėnesį ar ilgiau trunkančiose NASA misijose ir aptiko akies obuolio, regos nervų ir hipofizės liaukos deformacijų tendenciją, kuri iki šiol nėra paaiškinama, rašo guardian.co.uk.

Panašias problemas sukelia kaukolės vidaus hipertenzija – reta medicininė būklė, ištinkanti, kuomet padidėja spaudimas kaukolės viduje, todėl spaudžiamos smegenys ir galinė akies obuolio sienelė.

NASA ir kitų didžiųjų kosmoso agentūrų Europoje, Rusijoje, Japonijoje bei Kanadoje medicinos personalas dabar gilinasi į šį klausimą. Agentūros tiria astronautus prieš skrydžius, skrydžių metu ir po jų bei aiškinasi kada atsiranda problema ir kokia yra galima jos priežastis.

Medikai į astronautų akis dėmesį atkreipė po to, kai jie, grįžę iš TKS, pranešdavo apie regos pasikeitimus: vieni teigę pradėję matyti blogiau nei anksčiau, kiti – priešingai, geriau.

Atlikus smegenų tyrimą septyniems iš 27 astronautų nustatytas vienos ar abiejų akių obuolių galinių sienelių suplokštėjimas. Sutrumpėjus akies obuoliui astronautų rega pasislinko link toliaregiškumo – vienais atvejais dėl to rega suprastėjo, o kitais – koregavosi trumparegystė.

Tyrimui vadovavęs Teksaso universiteto (JAV) Sveikatos mokslų centro mokslininkas Larry Krameris sakė, jog įtaka astronautų akims gali tapti „nauju ribojančiu veiksniu“ ilgalaikėms kelionėms į kosmosą. Jo tyrimo rezultatai, publikuoti recenzuojamame leidinyje „Radiology“, parodė, jog anomalijos buvo stipresnės ir dažnesnės tiems astronautams, kurie nesvarumo ar mikrogravitacijos sąlygomis išbuvo ilgiau.

„Vien su šia nauja mintimi sietini svarbūs politiniai, socialiniai ir individualūs padariniai. Pagalvokite kad ir apie galimą jos įtaką svarstomai pilotuojamai misijai į Marsą ar visai kosminio turizmo sąvokai. Ar riziką galima kaip nors sumažinti? Ar aptiktos anomalijos yra negrįžtamos? Kitas mūsų darbas – patvirtinti duomenis, apibrėžti priežastis ir ieškoti sprendimų, pagrįstų tvirtais įrodymais“, – aiškino L. Krameris.

Keturiems astronautams nustatytas patinimas aplink regos nervą – tai galėtų turėti įtakos signalų perdavimui iš akių į smegenis, o ilgai užsitęsus tokiai būklei nervai gali žūti. Trims astronautams buvo nežymiai deformuota hipofizės liauka, nors manoma, kad tai nėra kenksminga.

Visus šiuos pakitimus galima paaiškinti likvoro (smegenų skysčio) kaupimusi galvos smegenyse, teigia L. Krameris, nors iki visų efektų išsiaiškinimo gali dar padirbėti keletą mėnesių ar metų.

„Dabar kilo klausimas, ar šie pakitimai pasiekia plato fazę, ar ilgiau būnant kosmose pakitimai astronautai patirs vis sunkesnes anomalijas?“, – sakė medikas.

Naujieji susirūpinimą keliantys pakitimai nėra vienintelės sveikatos problemos, su kuriomis susiduria astronautai – jau dešimtmečius medikams žinoma, kad ilgiau būnant kosmose jie netenka kaulų ir raumenų masės. Tiesa, ir kaulų, ir raumenų masės netekimo poveikį galima iš dalies kompensuoti specialia mityba ir fizinio aktyvumo režimais, nors kai kurie astronautai net ir laikantis šių programų po ilgalaikių misijų grįžę į Žemę buvo per silpni stovėti be pagalbos.

Kosmose praleidžiamas laikas sukelia svarbius kūno skysčių pakitimus, tačiau potencialūs likvoro pasiskirstymo pokyčiai yra naujas susirūpinimą keliantis dalykas. Nesvarumo sąlygomis kūno skysčiai kyla aukštyn, todėl astronautai atrodo taip, lyg jų veidai būtų sutinę, o kojos suplonėję. Kita vertus, kraujo priplūdimas į veidą reiškia, kad išsilygina jų raukšlės ir jie atrodo jaunesni.

„Jeigu gaminama daugiau likvoro arba jo mažiau rezorbuojama, tuomet didėja spaudimas kaukolės viduje. Kaukolė yra kaulas, tūrio nekeičianti struktūra su viena išimtimi – akių obuoliais. Dėl to suplokštėja akių obuolių galinės sienelės ir pakinta rega“, – aiškina Europos kosmoso agentūros Įgulų medicininio aptarnavimo biuro Kelne (Vokietija) atstovas Volkeris Damannas.

„Jei norime tęsti žmonių skrydžius į kosmosą ir iškeliauti iš Žemės orbitos, būtų gerai žinoti, ar tai yra rimtas nepageidaujamas skrydžio poveikis, kurį reikia šalinti ar nuo jo saugotis, ar normalus kosmose vykstantis adaptacijos procesas. Jo įtaka gali būti labai nemaloni ir mums gali tekti iš naujo apsvarstyti ką ilgainiui darysime su astronautais, bet tai gali būti ir visiškai nesvarbus dalykas“, – sakė V. Damannas.

Kol kas Europos kosmoso astronautams nustatyti simptomai praeidavo per kelias savaites ar mėnesius po nusileidimo.

„Nežinome, ar priežastis yra mikrogravitacija, ar nusileidimo metu patiriamas stresas, ar aktyvesnė likvoro gamyba, ar mažesnė jo rezorbcija kosmose. Kai kuriose įgulose būna tokių astronautų, kuriems nieko nenutinka, o su jais skrenda astronautai, kuriems nustatomi pokyčiai. Kai kurių pokyčiai būna rimti, kai kurių – ne. Kai kurių pokyčiai būna abiejose akyse, kai kurių – ne. Ieškome tikrosios priežasties, bet atsakymo kol kas nežinome“, – sakė medikas.

NASA Johnsono skrydžių centro Hiustone (JAV) Skrydžių medicinos tarnybos vadovas Williamas Tarveris sakė, kad nustačius pakitimus iš skrydžių programos nėra išbrauktas nė vienas astronautas, mat surinkti duomenys yra „įtartini, bet ne aiškūs kaukolės vidaus hipertenzijos požymiai“.

„NASA šį klausimą įrašė aukštai į spręstinų pavojų žmogui sąrašą ir pradėjo išsamią programą, kurios metu siekiama nustatyti mechanizmus bei pasekmes, taigi, mes ir toliau įdėmiai stebėsime situaciją“, – teigė W. Tarveris.